Pavasaris

    Jis atėjo. Neemigravo, kaip juokavo internete, tik, ko gero, ir pavasaris dirba puse etato. Juk pas mus daugeliui striuka: vienus atleidžia, kitus palieka vos gyvus.
   Pagaliau "pakvipo" gėlėmis ir mano kieme. Su pavasariu, mielieji.

Atgal į vaikystę?

  Perskaityta "Sakmė apie Gestą Berlingą" paliko neišdildomą įspūdį. Tai viena nuostabiausių mano skaitytų knygų. Tada pagalvojau apie "Stebuklingąsias Nilso keliones", bet su apmaudu nusprendžiau, kad ją reikėjo susirasti vaikystėje, nes kūrinys man siejosi su senu animaciniu filmuku " Užburtas berniukas".

  Šią žiemą po ilgų ieškojimų aplinkinėse bibliotekose mano namus pasiekė kita Selmos Lagerliof knyga "Portugalijos karalius.' Aktualios problemos: tėvų begalinė meilė vaikams, ištuštėję namai, jiems išvykus...Bet, skaitydama apie autorę, sužinojau, kad  "Stebuklingosios Nilso kelionės" rašytos kaip Švedijos geografijos vadovėlis vaikams. Tada ir nusprendžiau ištaisyti vaikystės klaidą, nes, matyt, tai daug daugiau nei filmukas.

  Taip visą mėnesį mano namai buvo pilni Nilso, nes knygą skaitėme garsiai: dažniausiai dukra man mezgančiai, kartais aš jai piešiančiai. Kūrinyje gausu visko: legendų, padavimų, žinių apie pramonę, geografiją, istoriją. Taip išsamiai, meniškai, su meile aprašytų peizažų gal nebuvo tekę skaityti. Pasakojimas lengvas, liete liejasi. Norėjome tik vieno - po ranka turėti smulkų Švedijos žemėlapį.

  Kartais tikrai verta užpildyti vaikystės spragas.

Matriarchatas

  Ne kartą skaičiau, kad daugelis mokslininkų teigia, kad visose kultūrose pirmiausia buvo matriarchalinė visuomenė, tik vėliau ėmė dominuoti vyrai. Manoma, kad su jų įsigalėjimu atsirado ir turtinė nelygybė.
  Galvojau, kad tai tik praeitis, bet, pasirodo, pasaulyje vis dar esama vietų, kur bendruomenei vadovauja moterys.Žurnalo "GEO" duomenimis, penkerius metus fotografė Nadia Ferroukhi tokius atvejus tyrinėjo Afrikos, Azijos ir Šiaurės Amerikos šalyse. Kadangi straipsnis mane labai sudomino, nutariau pasidalinti savo įspūdžiais.
   Kiekviena tokia bendruomenė labai skirtinga, bet daugelyje jų puikiai sugeba sutarti abi lytys. Meksikoje gyvenantys senosios sapotekų kultūros atstovai pripažįsta moterų valdžią. Vyrai - žvejai, valstiečiai ar amatininkai - dirba, o jų moterys visas gėrybes paverčia pinigais. Bendruomenės sveikata taip pat patikėta moterims, nes visos žinios perduodamos tik dukroms. Bisau Gvinėjos Roša saloje sutuoktiniai nebūtinai apsigyvena kartu, vaikai paveldi moterų pavardes ir turtą, bet salą valdo karalius. Būtinai vyras. Jį renka moterų taryba, jis privalo klausyti burtininkės. Ar tai neprimena daugelio mūsų šeimų? Vyrams atiduotas šeimos galvos titulas, bet ją sukioja kaklas - žmona :)
  Motinos vaikams kilmę ir turtą perduoda didžiausioje JAV indėnų navahų gentyje, taip pat Indonezijoje gyvenančioje minankabajų tautoje.Įdomu tai, kad pastarieji yra musulmonai, bet sugebėjo išsaugoti senąją tradiciją, atsiradusią dar tada, kai gyventojai buvo animistai. Tiesa, aš, kaip mama, būti viena iš 5 mln. šios tautos atstovų nenorėčiau, nes motinų namus sūnūs turi palikti sulaukę vos septynerių.
  Atsimenate, kažkada gana populiarią dainą apie salą, kurioje gyvena vien merginos? Pasirodo, tai gali būti realybė. Kenijoje moterys, nenorėdamos namie taikstytis su vyrų engimu, kartais sukuria savo kaimus. Ten gyvena tik silpnosios lyties atstovės, jos privalo būti išsiskyrusios. Netgi intymūs santykiai leidžiami, bet tik už kaimo ribų. Berniukai, sulaukę 16 metų, turi išvykti iš kaimo, o mergaitės lieka.

  Visas šias visuomenes labai susilpnino kolonijinė valdžia bei misionieriai, siekę įtvirtinti vyrų viešpatavimą. Dabar moterys, norinčios išlaikyti tradicijas, vėl susiduria su sunkumais, nes per žiniasklaidą bei turizmą mums įprastas gyvenimo būdas pasiekia net atokiausius kampelius. Šios žinios dar labiau paaštrina vyrų agresiją.

  Nesiimu spręsti, kokia santvarka - matriarchalinė ar patriarchalinė - geresnė. Bet, moterims valdant, karų pasaulyje turbūt būtų mažiau...

Pirmieji pavasario pranašai

   Ši žiema man asocijuojasi su varvančiomis nosimis, amžinais kosuliais, perštinčiomis gerklėmis ir po priverstinio "poilsio" ant laiptų maudžiančiu uodegikauliu :)
   Akys ir širdis pasiilgo žalumos, Bet pirmieji pavasario ženklai jau yra:  retsykiais, perkopusi kaimynų namą, į kambarį įspįsta saulė, vis dažniau papietavusios zylutės atsidėkoja giesmėmis. Artėja Valentino diena, ji man primena linksmus, besišypsančius, širdelėmis aplipintais veidais mokinukus. Jei šventė pakelia nuotaiką, manau, visai nesvarbu, iš kokių užsienių ji atėjo - juk nė vienas šypsenų ir gerų žodžių pertekliumi skųstis negalime.
   Jei jūsų dar neprispaudė gripai, siūlau artimuosius palepinti nors maža dėmesio, geros nuotaikos ir vitaminų doze- pavaišinti naminiais saldainiais.



150 g džiovintų obuolių,
150 g graikiniai riešutų,
1/2 citrinos sulčių,
2 šaukštai medaus,
cinamono,
1 sauja lazdynų riešutų,
juodojo šokolado.

  Susmulkinkite obuolius bei riešutus,   juos sumaišykite, supilkite pusės citrinos sultis, įdėkite medaus, įberkite cinamono ir labai gerai išmaišykite. Iš šios masės formuokite rutuliukus, į jų vidų dėkite po lazdyno riešutą. Kiekvieną rutuliuką apvoliokite juodame šokolade. Galite apibarstyti kokoso drožlėmis.

   Saldžiarūgščiai rutuliukai burnoje tirpte tirpsta.

Gyvenimas stotyje

   Kartas nuo karto įvairūs reikalai nuveja į rajono centrą. Mieste įstringu beveik septynioms valandoms. Dažnai pakviečia į svečius, kartais ir pati įsiprašau. Tada laikas greitai prabėga dviejų mažų princesių draugijoje.
    Bet kartais sėdžiu stotyje. Tik iš pirmo žvilgsnio ten niūru. Jau sugebu nekreipti dėmesio į dėdules, viešai iš butelio gurkšnojančius vynelį. Seniai nesileidžiu sugraudinama ašaringų maldavimų paskolinti keliasdešimt centų, kurių atseit trūksta bilietui. Iš veido matosi, kad reikia buteliui, o ne kelionei.
   Paprastai ilgai nenuobodžiauju, nes viena ar kita močiutė paprašo pasaugoti daiktus, nes ji pamiršo kažką nusipirkti. Grįžusi prisėda šalia ir atveria širdį. Gal man ant kaktos parašyta, kad daugiau klausau nei kalbu. Kartais žodis po žodžio atrandame bendrų pažįstamų. Taip kelias valandas praplepėjau su senute, kažkada šokusia mano mylimų kaimynų vestuvėse. Abiem įdomu: ji kalba apie praeitį, o aš - apie dabartį. Bet, pasirodo, dar įdomiau perduoti linkėjimus. "Ji jau visai sena,"- atsidūsta devintą dešimtį beveik įpusėjęs "jaunuolis". Nuostabu, kad visai vienišas senukas nesijaučia gyvenimo naštos prispaustas, kol yra bent vienas už jį vyresnis...
   Kitąsyk nepažįstama senutė skundėsi, kad marti išvarė jos sūnų. Ir grįžo vargšelis iš užsienių pas mamą: kas daugiau priims, pamaitins, apskalbs. Klausau, o galvoje ūžia kitos mintys: "Susidūrė su problemomis, gal neteko darbo ir, kaip įprasta daugumai vyrų, pradėjo tuščiu žvilgsniu žiūrėti į sieną. Gal net ilgainiui ėmė patikti tas gailestis sau. Neapsikentusi moteris ir išspyrė." Bet tylėdama linksiu, savo abejonių niekada nepasakysiu motinai, nes kiekvienai savas vaikas ir gražiausias, ir geriausias, ir protingiausias. Nesvarbu, kad gal jis - paskutinis pijokas, kartais šokdinantis jį maitinančią motiną.
   O kiek pasakojimų apie vieninteliu augintinius - šunis ar kates. Įdomu autobusų stotyje, tik tenka atsidusti: kiek daug vienišų žmonių, neturinčių su kuo pasikalbėti.

 

"Apšerkšniję mūsų žiemos...'

Žele truputį kitaip

  Tai nėra mano idėja, bet ji man patiko. Porą kartų pabandžiau ir likau sužavėta. Siūlau ir Jums pamėginti.  Esu įsitikinusi, kad patiks dėl trijų priežasčių:  svečiai bus susidomėję, žele skaniai kvepės natūraliais apelsinais, o po švenčių teks plauti mažiau indų :)