Vėl į Kanadą

  Greitai įsigeidėme kažko sudėtingesnio ir pakeitėme savo pristatymų taisykles. Reikia kūrybiškai papasakoti apie šalį. Man pasisekė - vėl išsitraukiau Kanadą. Džiūgavau, kad turiu daug nepapasakotos informacijos, bet greitai pasijutau taip, lyg niekada gyvenime nebūčiau rašiusi rašinio. Jokios mintys nelindo į galvą, gal tik antroje savaitės pusėje sumąsčiau, kaip galėčiau rašyti, bet iškilo problema su heroje - ji turėjo būti simpatiška, miela paprasta mergina, bet, mano nuomone, tokioms merginoms Lietuvoje trūksta pinigų kelionėms.  Išeitį radau.

                    ---

    Tvarkydamasi šviesius plaukus, kad patogiau galėtų užsidėti šalmą, Aina mintyse šypsojosi.  Pagaliau ji pasielgė taip, kaip svajojo: skris mažyčiu lėktuvėliu virš Uolinių kalnų. Vos suūžus varikliui, suraukė nosį, pagalvojusi, kad teko atsisakyti skrydžio virš Nahanio upės. Namie mamai pažadėjo nesiartinti prie vietų, kurių vien vardai kelia šiurpą ; Slėnis, iš kurio negrįžtama, Begalvio kalnagūbris.. Todėl nedideliame Ainos kambarėlyje Helsinkio pakraštyje buvo priimtas susitarimas: ji Kanadoje grožėsis nepavojingais Banfo ežerais.

    Lėktuvėliui tolstant nuo Kalgario, Aina patenkinta žvelgdama žemyn į Kanadą, prisiminė, kad sutrikusiems draugams niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl svajonių šalimi tapo Kanada. Nežino to ir dabar. Čia tikrai gražu, bet ir gimtoji Suomija nuostabi. Skrenda grožėtis Banfo ežerais, kai vos ne kiekvieną savaitgalį praleidžia dėdės Paulio vasarnamyje ant ežero kranto. Nuo paauglystės ji tapo pirmąja savo dėdės rašytojo kritike, kad tik galėtų kada panorėjusi įmerkti kojas į Peijenės vandenį ar pasiirstyti valtele. Žvilgtelėjusi kairėn, išvydo sniegu pasidengusius kalnus. Žavinga, jų namie tikrai nėra, nebent Ausies kalnas, kuriame gyvena Kalėdų senelis, šyptelėjo pati sau. Vienoje pusėje kalnai, kitoje vinguriuoja Bou upė.. Turbūt jau netoli ir Banfo nacionalinis parkas. Gal pavyks pamatyti Spiriančio arklio perėją? Aina prisiminė skaičiusi, kad Bou slėnį tyrinėjusiam geologui Hectorui keliantis per upę nešulinis arklys stipriai spyrė į krūtinę. Po kurio laiko indėnai vedliai surado ant upės kranto be sąmonės tįsantį tyrinėtoją, palaikę jį mirusiu jau ruošėsi laidoti...
  Brr, brr... kažkokie įtartini variklio garsai Ainą pažadino iš susimąstymo. Apačioje mergina pamatė perlamutrinio žalumo Leik Luizo vandenis, bet nesiliaujantis bruzdesys variklyje neleido juo grožėtis.Tolyn nuo kalnų, gal yra kur tinkama nutūpti vietelė. Kai, sėkmingai nusileidusi, nušoko žemėn, pasijuto saugi: išsitrauks savo "Nokia" ir pasikvies pagalbos. Deja, ne ryšio zona. Dabar Aina iš tiesų pabūgo: čia gyvena grizliai. Tiesa, parke jų vos šimtas telikę, bet vienai merginai užteks ir tiek. O kur dar įkyrūs juodieji lokiai. Aina prisiminė skaičiusi, kad reikia apsimesti negyvais, jiems priartėjus. Turbūt taptų tikrai negyva, vos tokį išvydusi miške, o ne zoologijos sode, - karčiai pagalvojo. Dabar mergina piktai vanojo save, kad nesigrožėjo parku pėsčiomis kaip visi normalūs žmonės, juk jis išraizgytas pėsčiųjų takais, kurių ilgis siekia net 1500 km. Net ir nusiminusi ji negalėjo savęs įsivaizduoti lengvai pėdinančios paežere, bet juk yra maršrutai ir sunkiam žygiui. Ne, įsigeidė grožėtis iš paukščio skrydžio, dabar tupi kaip sužeista varna. Aina piktai spyrė į lėktuvėlį. Kai prieš pusantrų metų gavo pilotės licenziją, reikėjo mokytis mechanikos. Deja, apie variklius ji nieko neišmano, todėl stovi prisiglaudusi prie išnuomoto lėktuvėlio ir galvoja apie artimuosius bei draugus. Ar teks pamatyti mylimus veidus? Mama dabar greičiausiai skaito eilinį romaną, dėdė Paulis, aišku, palinkęs prie rankraščio, mažoji sesutė gal įlindus į "Farmvilį"... Ir kodėl tik ji, Aina, negali ramiai sėdėti namie? Ją traukia kelionės, nuotykiai. Kuo sunkiau, tuo geriau. Visi suomiai, vos suradę laisvo laiko, lekia į pietus pasidžiaugti saulės spinduliais. Tarsi migruojantys paukščiai. Geriausia draugė Kiira dabar lepinasi Ispanijos kurorte, o ji...
   Minutės virto valandomis, o valandos savaitėmis. Pradėjo temti, bet Ainos nežavėjo įvairiaspalvis saulėlydis. Trakštelėjo šakelė, mergina krūptelėjo iš siaubo, nedrįsdama net giliau įkvėpti. Iš už šakų išlindo dvi tamsios galvos. Ne, ne lokių, o ... arklių. Jie buvo su raiteliais, simpatiška pora.
- Nelaimė? - draugiškai šyptelėjo prijojusi mergina. - Aš Mari. Iš kur jūs?
- Aina, iš Suomijos.
- Čia mano draugas Žakas,-  toliau prancūziškai plepėjo žaliaakė jojikė. Mes iš Kvebeko, čia vasarojam.
Vaikinas tik droviai šyptelėjo. Aina pastebėjo, kad jis panašesnis į Bizonų medžiotoją ar Vinetu, bet nutylėjo, nes juokauti neturėjo noro.
  Pasijutusi išgelbėta, prisiekė sau, kad, vos pamačiusi Niagaros krioklį, grįš namo, o pilotės licenzija galės dulkėti stalčiuje.

---

  Visą vasarą "draugavau" su Aina, bet iš manęs ne kokia rašytoja, todėl savo istorijomis jūsų nevarginsiu. Kaip sekėsi kitiems, trumpai papasakosiu vėliau.

Pramogos, kurios nieko nekainuoja

  Turbūt daugelis iš mokyklinių laikų prisimena žaidimą "Daiktas, vardas...". Nesenstanti klasika, bet šeimoje, nedidelėje uždaroje žmonių grupėje, pabodo, vos tik visi įsidėmėjo žodelius iš rečiau mūsų kalboje vartojamų raidžių. Šį žaidimą "patobulinome". Susitariame dėl laiko (paprastai būna 15-30 min.) ir rašome iš kiekvienos raidės tik geografinius pavadinimus: miestus, šalis, kalnus, vandenvardžius... Vienas apsiriboja tik stambesniais objektais, kitas gilinasi į Lietuvos ar kurios kitos šalies vietoves. Kartais pasvarstome, kad tai galėtų būti ne tik geografinis, bet muzikinis, literatūrinis ar dar kitoks žaidimas.
  Dvi pastarąsias vasaras turėjome gana įdomų užsiėmimą, kurį pavadinome pristatymais. Ant lapelių užrašome šalies pavadinimą, juos sulankstome ir išsitraukiame. Per savaitę pasiruošiame, o sekmadienį ją pristatome visiems. Kaip visada aš tikėjausi lengviausio, galvojau, kad pagilinsime žinias apie kažkurią žinomą šalį, todėl net žandikaulis atvipo, kai perskaičiau užrašą LESOTAS. Kur po galais jis yra? Nusprendžiau, kad greičiausiai Afrikoje, nes tai mažiausiai žinomas žemynas. Neapsirikau. Lesotas - "karalystė danguje" - šalis, dvigubai mažesnė už Lietuvą, įsikūrusi aukštai Drakeno kalnuose, iš visų pusių apsupta PAR. Po savaitės man tai nebuvo tik mažas taškelis žemėlapyje, nes žavėjausi jos gyventojų (tik 2 mln.) išradingumu ir ambicingumu. Jie savo teritorijoje turi Šaltinių kalną (Mont aux sources), kur prasideda visos didžiausios pietinės Afrikos upės, todėl sumąstė užtvankų sistemą ir dabar savo turtingesnei kaimynei PAR pardavinėja ne tik elektrą, bet ir vandenį.
   Kita mano užduotis - pristatyti Kanadą. Prieš savaitę iš laimės būčiau pašokusi, dabar nesidžiaugiau, nes suvokiau, kad nesugebėsiu visko aprėpti. Celine Dion, Avril Lavigne, Bryan Adams, daugybė gamtos stebuklų, šalies istorija... Plačiau apsistojau ties pirmosiomis tautomis - taip vadinami indėnai ir eskimai, gyvenę Kanados teritorijoje prieš atsikraustant europiečiams. Ar žinojote, kad eskimai pirmieji išrado akinius nuo saulės? Aišku, jų gaminiai negalėtų pretenduoti į mados viršūnę. Tai buvo tik kaulas ar medžio lentelė, patamsinta iš vidaus, žiūrėjimui paliktas siauras plyšys, bet nuo akinančio sniego gelbėjo.

Spjūvis vaikams į veidą

  Mūsų kaimo vaikus į mokyklą išveža be dešimties minučių septintą valandą. Šiomis dienomis tada būna aklina tamsa. Nejauku ir nedrąsu vaikams eiti iki stotelės.
  Gal tuo ir nesipiktinčiau, jei tris naktis prieš rinkimus ir po jų nuo sutemų iki aušros nebūtų plieskusi elektra. Po rinkimų suprantu, nes komisija turbūt skirstėsi vėlai, bet kam reikėjo trijų pirmųjų naktų? Tik girtuoklėlių būrelis kartais pratriukšmaudavo, lodydami šunis. Žmonės, kuriems reikia keltis į darbą, mokyklą ar prie gyvulių naktimis miega.
  Nežinau, kaip vertinti tokį nešeimininkišką poelgį. Gal tai balsų papirkinėjimas (kad ir nelabai sotų, bet bent jau šviesų gyvenimą jums galime duoti), o gal tikėjosi, kad girtuoklėliai naktimis studijuos rinkimines programas? :)
  O juk per tris naktis sutaupytos elektros būtų užtekę mėnesiui rytais bent pusvalandžiui įžiebti šviesą, kad vaikai saugiai nueitų iki autobusiuko. Bet kam tie vaikai rūpi, o ir rinkimai praėjo...

Sumautas savaitgalis

   Pasiutęs tos dienos trumpumas: aušta vėlai, temsta anksti. Rytais skauda galvą dėl neišgerto kavos puodelio. Nepavakarosi nei su mezginiu ar knyga rankose, nei prie televizoriaus ar kompiuterio. o visa ši sumaištis paaiškinama dviem žodžiais: nėra elektros.

   Labai skųstis negaliu: per naktį kaukęs vėjas stogų nenukėlė, langų neiškūlė, medžių neišvartė. Tik skalbinius išmėtė ant žemės ar sukabino ant obels šakų ir sumovė savaitgalį. Tapau priklausoma nuo saulės šviesos ir didžiai gerbiamos krosnies. Aplankiau draugę - ten dar blogiau; visi alkani, vaikinukas šlamščia ledus (nes tirpsta šaldiklyje), kuriuos, ko gero, mielai iškeistų į karštos arbatos puodelį. Saugojom telefonus, kad neišsikrautų. O dauguma jų po paros pradėjo šokti pasiutpolkę: nėra ryšio, žingsnis kairėn - viskas gerai, žingsnis dešinėn - jau sveikina, atvykus į Latviją. Vos sujudi - vėl viskas iš pradžių.
   Apie kokią romantiką prie žvakių galima kalbėti?  Mes - civilizacijos įkaitai.