Bet kartais sėdžiu stotyje. Tik iš pirmo žvilgsnio ten niūru. Jau sugebu nekreipti dėmesio į dėdules, viešai iš butelio gurkšnojančius vynelį. Seniai nesileidžiu sugraudinama ašaringų maldavimų paskolinti keliasdešimt centų, kurių atseit trūksta bilietui. Iš veido matosi, kad reikia buteliui, o ne kelionei.
Paprastai ilgai nenuobodžiauju, nes viena ar kita močiutė paprašo pasaugoti daiktus, nes ji pamiršo kažką nusipirkti. Grįžusi prisėda šalia ir atveria širdį. Gal man ant kaktos parašyta, kad daugiau klausau nei kalbu. Kartais žodis po žodžio atrandame bendrų pažįstamų. Taip kelias valandas praplepėjau su senute, kažkada šokusia mano mylimų kaimynų vestuvėse. Abiem įdomu: ji kalba apie praeitį, o aš - apie dabartį. Bet, pasirodo, dar įdomiau perduoti linkėjimus. "Ji jau visai sena,"- atsidūsta devintą dešimtį beveik įpusėjęs "jaunuolis". Nuostabu, kad visai vienišas senukas nesijaučia gyvenimo naštos prispaustas, kol yra bent vienas už jį vyresnis...
Kitąsyk nepažįstama senutė skundėsi, kad marti išvarė jos sūnų. Ir grįžo vargšelis iš užsienių pas mamą: kas daugiau priims, pamaitins, apskalbs. Klausau, o galvoje ūžia kitos mintys: "Susidūrė su problemomis, gal neteko darbo ir, kaip įprasta daugumai vyrų, pradėjo tuščiu žvilgsniu žiūrėti į sieną. Gal net ilgainiui ėmė patikti tas gailestis sau. Neapsikentusi moteris ir išspyrė." Bet tylėdama linksiu, savo abejonių niekada nepasakysiu motinai, nes kiekvienai savas vaikas ir gražiausias, ir geriausias, ir protingiausias. Nesvarbu, kad gal jis - paskutinis pijokas, kartais šokdinantis jį maitinančią motiną.
O kiek pasakojimų apie vieninteliu augintinius - šunis ar kates. Įdomu autobusų stotyje, tik tenka atsidusti: kiek daug vienišų žmonių, neturinčių su kuo pasikalbėti.
