Žinoma, mano, kaip ir kiekvienos mamos, gyvenimas kažkada lėkė šuoliais, buvo kupinas nepamirštamų įvykių. Juk kas gali būti svarbiau už vaiko gimimą, jo pirmą šypsnį, pirmą žodį, pirmą žingsnį... Vaikams paaugus, tos upės, vadinamos gyvenimu, tempas gerokai sulėtėjo, apsinešė kasdienybės maurais. Stovintis vanduo įgauna blogą kvapą, o kasdienybė be svajonių nepastebimai panardina į negeroves: prastą nuotaiką, nepasitenkinimą, nepasitikėjimą savimi ir aplinkiniais, nemeilę visų pirma sau.
Išjudinti vandeniui kartais užtenka mažo akmenėlio, juo man tapo vaikų dovanota kelionė ir visų pirma kopimas į kalną. aš nesu adrenalino fanatikė, priešingai pilna baimių (aukščio, perkūnijos ir neseniai įgyta - šunų). Tikrai nesvajoju apie didelius nuotykius ar žygdarbius, everestai manęs netraukia. Breitenstein - mano gyvenimo kalnas :) , nuo jo nusileidau uždususi, bet šiek tiek jaunesnė, labiau pasitikinti savimi, drąsesnė. Net ir ilgokai brandintą mintį rašyti šį puslapį išdrįsau įgyvendinti tik po kelionės.
Technika genda, o nepakartojamus vaizdus noriu išsaugoti visam gyvenimui, todėl ir Jus kviečiu iš aptirpusios lietuviškos žiemos į vasarą Alpėse. Nuotraukose kelionė į Breitenstein viršūnę ir žvilgsnis nuo jos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą