Kartais pasvajodavau, jei turėčiau pinigų, kuriuos galėčiau skirti sau, - keliaučiau. Pradėčiau nuo Suomijos ar Prancūzijos. Šios savo svajonės niekada neištariau garsiai, bet, pasirodo, kažkas skaito mano mintis. Motinos dienos proga gavau neįprastą dovaną - kelionę į Vokietiją, kur gyvena vyriausias sūnus su žmona.
Visas svajas pamiršau, nes užplūdo baimės: sena, nemoku kalbos, paklysiu pakeliui, įsiskaudės visą kūną nuo sėdėjimo autobuse .Tik po geros paros suvokiau, kad dovanomis reikia džiaugtis ir padėkoti. Žinoma, gegužę kaime gyvenanti mama negali pajudėti iš namų: daržai, šiltnamiai, maži viščiukai. Kelionę atidėjome rugpjūčiui. Baimės niekur nedingo, tik po truputėlį bandžiau jas ignoruoti, daugiausia padėjo buvusios mokinės Vaidos patikinimas, kad keliauja daugybė panašių į mane, kurie nemoka kalbų.
Šalta Lietuvos vasara greitai tirpo, atėjo diena, kurios laukiau ir labai bijojau. Po bemiegės nakties pilvą suko kaip prieš sunkų egzaminą jaunystėje: nėra paprasta po 24 metų vykti atostogauti. Zarasuose autobusas vėlavo visą valandą, mano smalsumas tuo metu buvo didesnis už baimę, nes visai nenorėjau, kad kelionė baigtųsi dar neprasidėjusi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą