Kas labiausiai patiko Bavarijoje? Žmonės, jų sodybos ir, aišku, kalnai. Pastaruosius fotografavau pro langą. Jie atrodė ranka pasiekiami, nors puikiai žinojau, kad iki jų keliolika kilometrų.
Į Vokietiją važiavau, mokėdama tik pasisveikinti, pasakyti prašau, ačiū. Atsiprašyti ta kalba mano liežuviui buvo labai sudėtinga, todėl pati sau pažadėjau vokiečiams ant kojų nelaipioti :) Kadangi gyvenau mažame miestelyje, nustebau, kad dauguma žmonių prasilenkdami šypsosi, kažką sako (juokiausi vaikams, kad nežinau, ar jie sveikinasi, ar siunčia mane po velnių). Visiems atsakydavau: "guten tag", nors nė vieną kartą šių žodžių negirdėjau iš jų. Pasirodo, jie sako "laimink, dieve" ar panašiai. Visada galvojau, kad parduotuvėse užtenka poros žodžių pasisveikinti ir padėkoti. Lietuvoje ir juos ne iš kiekvienos pardavėjos išgirsi, o ten šypsosi, kalbina.
Susižavėjau namais, jie lyg iš pasakos: dailūs, mažais langeliais, dauguma su langinėmis, O balkonai tiesiog skęsta gėlėse. Jeigu kiemelis ir tik penkių pėdų dydžio, jis sutvarkytas, aptvertas, ten telpa mažytis vandens baseinėlis, gėlynas. Suprantu, kad gėlėms ten žymiai lengviau, jų žiedus rečiau talžo negailestingi lietūs, o ir saulės nepalyginamai daugiau. Aišku, pasitaiko ir naujų pilaičių, panašias stato turtingi lietuviai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą