Maždaug penkis kilometrus į kalną važiavome mašina, kuri vos tempė aukštyn. Tyliai galvojau, kas būtų, jei mašinytė atsisakytų mums tarnauti: kelias status, siauras, vingiuotas, abejojau sėkmingu leidimusi atbulomis. Pagaliau pasiekėme mokamą aikštelę, kurioje mašinų tikrai netrūko.
Išlipusi grožėjausi gamta ir maloniai kulniavau asfaltuotu keliuku pirmyn, greitai prasidėjo žvyrkelis, kojos pavargo, bet tikrai nesiskundžiau. Kelias siaurėjo, prastėjo, priėjom kryžkelę, kur nusprendėm pasukti į dešinę. Netrukus sustojome poilsio ir stebėjomės, kodėl niekas mūsų nepasiveja. Pradėjusi eiti nustebau: miško takelis siaurutis, o apačioje - praraja. Vos žvilgtelėjus žemyn, ima suktis galva. Vienu metu pareiškiau norą čia palaukti grįžtančių, bet, nesižvalgydama į šalis, kantriai kopiau aukštyn. Takelis tinkamas nebent kalnų ožiams, bet ten puikavosi tik karvių pėdsakai ir jų "tortai". Vienu metu pasitaikė šauni lazda, suteikusi truputį tvirtybės, Gal tai buvo stebuklinga Gendalfo iš "Žiedų valdovo" nuosavybė? Praraja nuo mūsų takelio šiek tiek nutolo, galėjau pasigrožėti prieš akis atsivėrusiais nepakartojamais vaizdais. Išlindę iš už medžių, supratome, kodėl nesutikome bendrakeleivių: mus supo tik karvės, o už vielinės tvoros buvo daugybė žmonių, kurie čia atėjo turistams pritaikytais keliais. Jie mus palaikė gal bepročiai, o gal avantiūristais. Perlipę tvorą (ten palikau ir savąją lazdą), pradėjom kopti į viršukalnę. Jaučiausi tokia nusikalusi, kad, ant aukštesnio akmens norėdama užkelti koją, turėjau įtempti visus raumenis. Pasiekusi viršų, žvilgtelėjau žemyn - nuo prarajos mane skyrė tik keli akmenys. Prisėdau ant vieno iš jų. Kaip reikės nulipti?- kankino viena mintis. Nežinojau, ar aš beprotė, ar vos ne didvyrė. Sėdėjau ant vieno iš aukščiausių Bavarijos kalno - Breitenstein, esančio 1620 m aukštyje.
Žemyn kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas: iš po kojų mažieji akmenukai riedėjo tolyn, o didieji numindžioti iki blizgesio ir negailestingai slidūs. Suvokiau viena: jei pakrapnotų nors menkas lietutis, turbūt žemyn riedėčiau. Visa laimė, kad diena buvo pasakiškai giedra. Pastebėjom, kad vokiečiai avi specialiais batais, o mes tokių neturime. Vėliau mieste pamačiusi jų kainą, supratau, kad ir neturėsiu. Manieji prieš kelionę pirkti mažajame Zarasų turgelyje. (Reklama - Kolka girdamas prekes nemeluoja; jie tikrai patogūs, grįžau be nuospaudų) :)
Nuo kalno leidomės normaliais keliais. Jie rašomojo stalo, o ne vienos pėdos pločio. Eilinį kartą stebėjausi bavarų mandagumu. SERVUS - dar vienas pasisveikinimas, kurį išmokau kalnuose. Sveikinasi, atsiprašinėja, dėkoja vos ne kiekviename žingsnyje. Šiaip ne taip prisiminiau, kaip reikia atsiprašyti. Mano vargšė galvelė įtemptai dirbo: kažkodėl kiekvieną žodelį pirma išsiversdavau į man gerokai artimesnę ir suprantamesnę prancūzų kalbą, tik po to ieškojau vokiškų atitikmenų. Viešai pažadu - jei dar važiuosiu į kokią šalį, pasistengsiu išmokti bent keliolika žodžių.
Kojas nusiplovę lediniame kalnų upelio vandenyje, ten palikome ir dalį nuovargio. Lygiai po septynių valandų pasiekėme savo mašiną.Svajojau išsitiesti patogiame vaikų fotelyje, bet žinojau: jei kas po poros dienų ar metų pasiūlytų pakartoti šią iškylą - eičiau. Būtinai. Ir norėčiau rinktis karvių taką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą