Miuncheno senamiestis žavėjo didingais pastatais, gražiomis bažnyčiomis. Nustebino, kaip greitai vos už vienos kitos gatvės keičiasi aplinka. Iš pilnos turistų gatvės netikėtai patenki tarp arabų, kur ne tik nėra kuo grožėtis, bet netgi darosi šiek tiek nejauku. O dar už kelių žingsnių - tyli rami gatvelė, kurioje sutikome tik vieną pagyvenusią moterį. Ramybė suprantama: buvo sekmadienis, nedirbo visos parduotuvės.
Zalcburgas pasirodė mielas ir savas: jaučiausi tarsi studijų metais klaidžiodama Vilniaus senamiesčio gatvelėmis. Tikrai jaukus ir žavus miestas, apsuptas kalnų. Kad ir kaip žavėjomis, vienbalsiai nusprendėme, kad jame gyventi nenorėtume dėl daugybės turistų.
Už visus miestus man žaviausi maži Bavarijos miesteliai. Tylūs, ramūs, kur žmonės sveikinasi ir šypsosi.
Iš bavariškos vasaros grįžau į niūriai rudenišką Lietuvą. Į savo kasdienybę. Yra ir geroji blogo oro pusė - gerokai anksčiau šiemet pradėjau mezgimo sezoną.
Dar gerą savaitę sapnavau kalnus, kurie keisdavosi vos ne akyse: kartais atrodydavo pilki, kartais mėlyni. Tiesiog nepakartojami po lietaus, kai pažeme plaukė sunkūs, pilni lietaus debesys, o virš jų jau giedron padangėn kilo viršūnės.
Ir dabar prisimenu šiuos nepakartojamus vaizdus pro langą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą