Neseniai kalbėjau su viena pažįstama, tiksliau mūsų vyrai giminaičiai. Tai dar viena šeima, kurios narių niekas nejungia. Vaikai išsiskirstė, o tėvai gyvena po vienu stogu tarsi kaimynai. Deja, daug tokių porų tarp mano pažįstamų.
Kodėl žmonės, drauge pragyvenę 20 ar daugiau metų, neturi apie ką kalbėti? Žinau, žinau apie Marsą ir Venerą. Bet šiais laikais yra galingų teleskopų :).
Bet ar šios šeimos turėjo bendrų džiaugsmų, rūpesčių ar paprasčiausių reikalų anksčiau? Kiek bandau pažvelgti į praeitį, atrodo, kad ne. Visada buvo du atskiri žmonės, kurie gyveno kiekvienas sau, o ne komanda. Tik kol vaikai maži, rūpesčiai užgožė vienatvę, be to ir kantrybės taurė dar neperpildyta. Ir senais deficitų laikais, ir dabar, kai daugelis šeimų susiduria su vieninteliu - pinigų - trūkumu, mamos gardesnį kąsnį atiduoda vaikams, o vyrai - sau. Mamos išnešioja, pagimdo vaikus, paskui visą gyvenimą jais rūpinasi. Jos linksta po nepakeliama atsakomybės našta, laikydamos tris namų kampus (kai kurios ir keturis), o vyrai taip ir lieka neužaugančiais vaikais, norinčiais dėmesio. Deja, moterys mielai šokinėja tik apie savo vaikus. Gal jos ir išlepino sūnus, negalvodamos apie mergaites, kurios už jų tekės. Mūsų anytų nuomone, turbūt ir mes tekėjome už idealų. Deja, vyrų vienintelė pareiga - užrišti abiturientui sūnui kaklaraištį (kai mama jį nuperka). Šį darbą jie atlieka labai noriai. "Žiūrėk, sūnau, koks aš nepakeičiamas" .
Kai pradedu galvoti apie vyrus, dažnai prisimenu vaikystę ir savo senelį. Tai buvo paprastas kaimo senukas, vos mokėjęs pasirašyti, bet jam buvo įdomūs mūsų - anūkų - pasiekimai mokykloje, jis didžiavosi mūsų pergalėmis ir guodė dėl nesėkmių. O gal dėl mano kartos vyrų abejingumo kalta civilizacija: jie tapo televizoriaus pultelių valdovais, kur dar kryžiažodžių žurnaliukai ir kiti žaisliukai. Ar gali rūpėti vaikai, jei paprastą pokalbį skuba užčiaupti: "Jūs garsiau televizoriaus."
Žinoma, yra malonių išimčių. Visada su pasigėrėjimu žiūriu į poras, kurių nariai dėmesingi vienas kitam. Žaviuosi tokiu jaunimu, o dar labiau pagyvenusiais, kurie vis dar rūpinasi partneriu. Su džiaugsmu pastebiu, kad tarp išsilavinusių jaunuolių tokių porų daugiau. Gal pagaliau vyrai ima suprasti, kad jie nėra pasaulio bamba, juk seniai praėjo tie laikai, kai jie medžiojo ir gynė savo urvą. Dabar moterys kur kas savarankiškesnės ir gali gerai jaustis vienos. Net ir po bendru stogu su žmogumi, su kuriuo niekas neriša.
Kažkaip dažnai prisimenu jaunystėje išmoktą V. Giedros eilėraštį "Vienatvė" , dabar jį geriau suvokiu.
Yra vienatvė, kai lieki be draugo,
Kurio tau niekas niekad neatstos,
Ir traukia medis, vieškelis, kur saugo
Atminimus draugystės prarastos.
Tačiau yra baisi vienatvė dviese,
Kuri prispaudžia kaip liga sunki,
Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią
Vien abejingą žvilgsnį sutinki.
Kai tavo skundo liūdesy negirdi,
Sielos nemato, prislėgtos ledais,
Žmogus, kuriam davei tu visą širdį,
Kurį iš tūkstančių rinkais kadais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą