Mažytės gelbėtojos

   Prieš kelerius metus susidūriau su didžiule problema - dukros rankos tįso vos ne valandomis. Tik numegztą megztinį ar nupirktą golfą tuoj pat išaugdavo. Žinoma, mielai būčiau pirkusi naujus drabužėlius, deja, mano piniginė leidžia garderobą atnaujinti ne dažniau kaip kartą per metus. Tuo metu padėtis buvo ypatingai sunki; kiekvienus netikėtai suplyšusius batus skaudžiai pajusdavo mūsų pilvai. :)
   Tada radau išeitį - prisiminiau riešines. Ilgą laiką galvojusi, kad tai nereikalingas papuošalas, pakeičiau savo nuomonę. Peržiūrėjau visus užsilikusius kamuoliukus, kuriuos paprastai sunaudodavau kojinėms, ir pradėjau narplioti riešines. Dabar dažnai jas priderinu prie naujo drabužėlio, prie vienų knibinėjuosi ilgai, kitoms užtenka ir poros valandėlių.

   Dabar žinau, kad riešinės ne tik puošia bei šildo, bet ir gelbsti mamas.

Mažytis atradimas

    Šis straipsnelis gal patiks mano mezgančioms draugėms, nors nemezgančias myliu labiau, nes kartais joms kyla norų, kuriuos aš galiu įgyvendinti. :)

  Laisvalaikiu aš dažniausiai mezgu, bet kartais bandau įdarbinti savo "pilkąsias ląsteles". Kryžiažodžių žurnalams gaila laiko ir pinigų. Niekaip nesuprantu, kodėl žmonės (mano vyras tarp jų) juos perka,  nes mane erzina 3-4 kartus pasikartojantys klausimai. Retsykiais bandau  mokytis suomių kalbos. Pasiekimais pasigirti negaliu, bet moku daugiau žodžių nei vokiškai. :) Svarbiausia - moku skaičiuoti suomiškai, todėl iš parduotuvės neišeičiau su pilna sauja centų, kaip atsitiko Rosenheime. Net nekeliu tikslo - gerai kalbėti suomiškai, paprasčiausiai - tai šiokia tokia pramoga ir mankšta smegenims.

  Taigi, sėdžiu viena namuose, mezgu ir bandau su kažkuo primityviais sakinukais kalbėtis suomiškai. Ne, neišsigąskit, nesuvaikėjau, kad turiu įsivaizduojamą draugą, tokiu būdu ir mokykliniais metais mokiausi prancūzų kalbą. Vieną kartą įsigeidžiau beveidžiui belyčiui draugui papasakoti apie savo pomėgius. Susiradau reikalingus žodžius ir vieną jų - neulominen- įvedžiau į paieškos langelį .

   Nesuprantu, kodėl anksčiau neatėjo į galvą tokia mintis. Taip paprasta pasmalsauti, kaip mezga kitų šalių moterys - tereikia į jų kalbą išsiversti žodį "mezgimas".

Pliusai ir minusai

  Kartais juokais pasiskundžiu, kad vaikai užaugo, nes niekam nereikia megztinių su žvėreliais ar pirštinėlių su šypsenėlėmis.

   Bet dideli vaikai turi savų pliusų: dažnai jų noras pasmaližiauti sutampa su noru pašeimininkauti. Ir praėjusį savaitgalį aš buvau lepinama bandelėmis. Tuo labai džiaugiuosi dėl dviejų priežasčių. Pirma, iš prigimties esu smaližė (nepaisant to, vaikštau perkarusi kaip benamis šuo). Antra, mano kulinariniai šedevrai - obuolių pyragas ir keksiukai. Dievinu tai, ką galima išplakti, sumaišyti, supilti ir iškepti. Kočioti, pjaustyti, formuoti? Ne, ačiū, gal geriau iškepsiu duonos ir paruošiu kepsnį. :)

   Jei vaikai nenorėtų paeksperimentuoti, mano virtuvė mielėmis kvepėtų vieną kartą per metus - prieš Kalėdas.

Bandelių receptas

   Jums reikės šių produktų: kvietinių miltų (1 kg.), mielių (100g.), druskos, cukraus (180g.), margarino arba sviesto (250g.), pieno (0,5l.), 3 kiaušinių, aliejaus patepimui.

   Galima gaminti su aguonomis, kokoso drožlėmis, cinamonu, uogiene ar varške.

  Išsijojame miltus, į juos suberiame druską.Cukrų su mielėmis išsukame, kol gaunasi skysta masė. Ištirpinamas sviestas, jo reikia neperkaitinti. Į miltus supilame mieles su cukrumi, įmušame kiaušinius, sumaišome, tada supilame ir vėl išmaišome, Galiausiai supilame sviestą (margariną), jei reikia, dedame daugiau miltų. Tešlą pakildiname 1 valandą. Po to formuojame bandeles. Galima patepti išplaktu kiaušiniu.

  Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Kepimo laikas priklausys nuo bandelių dydžio.

  Skanaus.

Rudens voratinkliai

   Už lango niūri pilkuma: pažliugęs kiemas, medžiai plikomis šakomis drasko pilką dangų, langais rieda lietaus lašai. Nekenčiu lapkričio. Šio mėnesio vardas apgaulingas, jis man primena spalvotus, čežančius po kojomis lapus.

   Ruduo tikrai nėra mano mėgstamiausias metų laikas, bet patinka jo pradžia. (Deja, ji kiekvienais metais pralekia labai greitai, turbūt nespėčiau net sušukti: " Sustok, akimirka žavinga."). Tiek daug aplinkui spalvų, pievose draikosi voratinkliai. Gal tai raganos, skriaudusios Sigutę, plaukai? Vaikystėje verkdavau dėl vargšės mergaitės patiriamų skriaudų. Dabar toje pasakoje man labiausiai gaila kalaitės. Sigutė, švelniai tariant, labai naivi: tiek kartų perspėta, vis tiek įkrito į duobę. Įdomu, pagal kokią programą ji mokytųsi mokykloje? :)

  Ir aš šį rudenį narpliojau voratinklius - skaras. Gal nelabai praktiška: retai mano mergaitės jomis pasipuoš.