Duonos ir žaidimų

  Dar Antikos laikais suprato, kad vien duona žmogus sotus nebus, jam reikia ir pramogų, jog galėtų pailsėti, atsipalaiduoti.
  Čia ir noriu kalbėti apie mūsų šeimos pramogas. Aišku, šiais laikais Lietuvoje yra ką pamatyti, kur pailsėti. Bet, deja, viskas kainuoja, o pinigų pertekliaus neturime. :)
  Kartą per metus vaikai su klase vyksta į ekskursiją. Kai kurios auklėtojos būna labai išradingos. Viena iš daugiausia įspūdžių palikusių ekskursijų - "Šokolado kelias."
  Mažesnieji kartais gali papramogauti vyresniųjų dėka. Buvo brolis Vilniuje, yra sesė Kaune, todėl aplankyti Trakai, pasimėgauta "Ozo" teikiamomis pramogomis, pasivaikščiota zoologijos sode, paklaidžiota Rumšiškėse...
  Dažnas vaizdas mūsų namuose - kiekvienas sėdim savo kamputyje su knyga rankose. Taip, esame nemažai skaitanti šeima. Tik vyresnėse klasėse lieka skaitymui labai mažai laiko. Turbūt daugelis tėvelių pastebėjo, kad besimokančių vaikų intensyvi darbo diena ilgesnė už valdininkų. :)
  Bet kartais norisi kažką nuveikti drauge. Tada imame stalo žaidimus. Ilgiausiai nenusibostantys:  ALIAS ir VĖLIAVOS. Tikrai geri žaidimai - pagarba suomiams ne tik už NOKIA. :) Bet dvi nedidelės galvelės gana greitai įsidėmėjo visas vėliavas ir daugybę sostinių. Žaisti su jais - tai iš karto susitaikyti su pralaimėjimu.Tada kažkas sugalvojo "Pasaulio užkariavimą". Žaidimas paprastas: kiekvienas "apsiginkluoja" žemėlapiu, išsirenka maždaug vienodą žmonių skaičių turinčią šalį, esančią toli viena nuo kitos, ir - pirmyn. Įsivaizduokite, sėdite Suomijoje ir atkakliai ieškote Estijos, nes kitos kaimynės didesnės. Labai apmaudu, kai nepažinai vėliavos, ir ji atsidūrė krūvelės apačioje, ar kažkas piktybiškai ją ten nukišo. Žiemos šventėms tinkamas užsiėmimas, nes tai daug laiko suryjantis žaidimas, bet žemėlapyje dabar orientuojuosi geriau.
  Mes turim ir tokių užsiėmimų, kuriems reikia tik rašymo priemonės ir popieriaus, bet apie tai vėliau.

Vienatvė dviese

   Neseniai kalbėjau su viena pažįstama, tiksliau mūsų vyrai giminaičiai. Tai dar viena šeima, kurios narių niekas nejungia. Vaikai išsiskirstė, o tėvai gyvena po vienu stogu tarsi kaimynai. Deja, daug tokių  porų tarp mano pažįstamų.
   Kodėl žmonės, drauge pragyvenę 20 ar daugiau metų, neturi apie ką kalbėti? Žinau, žinau apie Marsą ir Venerą. Bet šiais laikais yra galingų teleskopų  :).
   Bet ar šios šeimos turėjo bendrų džiaugsmų, rūpesčių ar paprasčiausių reikalų anksčiau? Kiek bandau pažvelgti į praeitį, atrodo, kad ne. Visada buvo du atskiri žmonės, kurie gyveno kiekvienas sau, o ne komanda.  Tik kol vaikai  maži, rūpesčiai užgožė vienatvę, be to ir kantrybės taurė dar neperpildyta.  Ir senais deficitų laikais,  ir dabar, kai daugelis šeimų susiduria su vieninteliu - pinigų - trūkumu,  mamos gardesnį kąsnį atiduoda vaikams, o vyrai - sau.  Mamos išnešioja, pagimdo vaikus, paskui visą gyvenimą  jais rūpinasi.  Jos linksta po nepakeliama atsakomybės našta, laikydamos tris namų kampus (kai kurios ir keturis),  o vyrai taip ir lieka neužaugančiais vaikais, norinčiais dėmesio. Deja,  moterys mielai šokinėja tik apie savo vaikus. Gal jos ir išlepino sūnus, negalvodamos apie mergaites, kurios už jų tekės. Mūsų anytų nuomone, turbūt ir mes tekėjome už idealų.  Deja, vyrų vienintelė pareiga - užrišti abiturientui sūnui kaklaraištį (kai mama jį nuperka). Šį darbą jie atlieka labai noriai.  "Žiūrėk, sūnau, koks aš nepakeičiamas" .
  Kai pradedu galvoti apie vyrus, dažnai prisimenu vaikystę ir savo senelį. Tai buvo paprastas kaimo senukas, vos mokėjęs pasirašyti, bet jam buvo įdomūs mūsų - anūkų - pasiekimai mokykloje, jis didžiavosi mūsų pergalėmis ir guodė dėl nesėkmių. O gal dėl mano kartos vyrų abejingumo kalta civilizacija:  jie tapo televizoriaus pultelių valdovais, kur dar kryžiažodžių žurnaliukai ir kiti žaisliukai. Ar gali rūpėti vaikai, jei paprastą pokalbį skuba užčiaupti:  "Jūs garsiau televizoriaus."
   Žinoma, yra malonių išimčių. Visada su pasigėrėjimu žiūriu į poras, kurių nariai dėmesingi vienas kitam. Žaviuosi tokiu jaunimu, o dar labiau pagyvenusiais, kurie vis dar rūpinasi partneriu. Su džiaugsmu pastebiu, kad tarp išsilavinusių jaunuolių tokių porų daugiau. Gal pagaliau vyrai ima suprasti, kad jie nėra pasaulio bamba, juk seniai praėjo tie laikai, kai jie medžiojo ir gynė savo urvą. Dabar moterys kur kas savarankiškesnės ir gali gerai jaustis vienos. Net ir po bendru stogu su žmogumi, su kuriuo niekas neriša.

   Kažkaip dažnai prisimenu jaunystėje išmoktą V. Giedros eilėraštį "Vienatvė" , dabar jį geriau suvokiu.

   Yra vienatvė, kai lieki be draugo,
  Kurio tau niekas niekad neatstos,
  Ir traukia medis, vieškelis, kur saugo
  Atminimus draugystės prarastos.

       Tačiau yra baisi vienatvė dviese,
       Kuri prispaudžia kaip liga sunki,
       Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią
       Vien abejingą žvilgsnį sutinki.

  Kai tavo skundo liūdesy negirdi,
 Sielos nemato, prislėgtos ledais,
 Žmogus, kuriam davei tu visą širdį,
 Kurį iš tūkstančių rinkais kadais.

Yra pradžia - bus ir pabaiga

    Mano atostogos baigėsi. Kadangi vaikai gyvena pusiaukelėje tarp Miuncheno ir Austrijos miesto Zalcburgo, teko lankytis abiejuose.
     Miuncheno senamiestis žavėjo didingais pastatais, gražiomis bažnyčiomis. Nustebino, kaip greitai vos už vienos kitos gatvės keičiasi aplinka. Iš pilnos turistų gatvės netikėtai patenki tarp arabų, kur ne tik nėra kuo grožėtis, bet netgi darosi šiek tiek nejauku. O dar už kelių žingsnių - tyli rami gatvelė, kurioje sutikome tik vieną pagyvenusią moterį. Ramybė suprantama: buvo sekmadienis, nedirbo visos parduotuvės.
    Zalcburgas pasirodė mielas ir savas: jaučiausi tarsi studijų metais klaidžiodama Vilniaus senamiesčio gatvelėmis. Tikrai jaukus ir žavus miestas, apsuptas kalnų. Kad ir kaip žavėjomis, vienbalsiai nusprendėme, kad jame gyventi nenorėtume dėl daugybės turistų.
   Už visus miestus man žaviausi maži Bavarijos miesteliai. Tylūs, ramūs, kur žmonės sveikinasi ir šypsosi.
   Iš bavariškos vasaros grįžau į niūriai rudenišką Lietuvą. Į savo kasdienybę. Yra ir geroji blogo oro pusė - gerokai anksčiau šiemet pradėjau mezgimo sezoną.
   Dar gerą savaitę sapnavau kalnus, kurie keisdavosi vos ne akyse: kartais atrodydavo pilki, kartais mėlyni. Tiesiog nepakartojami po lietaus, kai pažeme plaukė sunkūs, pilni lietaus debesys, o virš jų jau giedron padangėn kilo viršūnės.
   Ir dabar prisimenu šiuos nepakartojamus vaizdus pro langą.

Kalnai

   Kai vaikai pasiūlė nuvažiuoti į kalnus, tikėjausi malonaus pasivaikščiojimo. Jie, atrodo, galvojo kitaip...
   Maždaug penkis kilometrus į kalną važiavome mašina, kuri vos tempė aukštyn. Tyliai galvojau, kas būtų, jei mašinytė atsisakytų mums tarnauti:  kelias status, siauras, vingiuotas, abejojau sėkmingu leidimusi atbulomis. Pagaliau pasiekėme mokamą aikštelę, kurioje mašinų tikrai netrūko.
   Išlipusi grožėjausi gamta ir maloniai kulniavau asfaltuotu keliuku pirmyn, greitai prasidėjo žvyrkelis, kojos pavargo, bet tikrai nesiskundžiau. Kelias siaurėjo, prastėjo, priėjom kryžkelę, kur nusprendėm pasukti į dešinę. Netrukus sustojome poilsio ir stebėjomės, kodėl niekas mūsų nepasiveja. Pradėjusi eiti nustebau:  miško takelis siaurutis, o apačioje - praraja. Vos žvilgtelėjus žemyn, ima suktis galva. Vienu metu pareiškiau norą čia palaukti grįžtančių, bet, nesižvalgydama į šalis, kantriai kopiau aukštyn. Takelis tinkamas nebent kalnų ožiams, bet ten puikavosi tik karvių pėdsakai ir jų "tortai". Vienu metu pasitaikė šauni lazda, suteikusi truputį tvirtybės,  Gal tai buvo stebuklinga Gendalfo iš "Žiedų valdovo" nuosavybė? Praraja nuo mūsų takelio šiek tiek nutolo, galėjau pasigrožėti prieš akis atsivėrusiais nepakartojamais vaizdais. Išlindę iš už medžių, supratome, kodėl nesutikome bendrakeleivių:  mus supo tik karvės, o už vielinės tvoros buvo daugybė žmonių,  kurie čia atėjo turistams pritaikytais keliais. Jie mus palaikė gal bepročiai, o gal avantiūristais.  Perlipę tvorą (ten palikau ir savąją lazdą), pradėjom kopti į viršukalnę. Jaučiausi tokia nusikalusi, kad, ant aukštesnio akmens norėdama užkelti koją, turėjau įtempti visus raumenis. Pasiekusi viršų, žvilgtelėjau žemyn - nuo prarajos mane skyrė tik keli akmenys. Prisėdau ant vieno iš jų. Kaip reikės nulipti?- kankino viena mintis. Nežinojau, ar aš beprotė, ar vos ne didvyrė. Sėdėjau ant vieno iš aukščiausių Bavarijos kalno - Breitenstein, esančio 1620 m aukštyje.
   Žemyn kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas: iš po kojų mažieji akmenukai riedėjo tolyn, o didieji numindžioti iki blizgesio ir negailestingai slidūs. Suvokiau viena: jei pakrapnotų nors menkas lietutis, turbūt žemyn riedėčiau. Visa laimė, kad diena buvo pasakiškai giedra. Pastebėjom, kad vokiečiai avi specialiais batais, o mes tokių neturime. Vėliau mieste pamačiusi jų kainą, supratau, kad ir neturėsiu.  Manieji prieš kelionę pirkti mažajame Zarasų turgelyje. (Reklama - Kolka girdamas prekes nemeluoja;  jie tikrai patogūs, grįžau be nuospaudų) :)
   Nuo kalno leidomės normaliais keliais. Jie rašomojo stalo, o ne vienos pėdos pločio. Eilinį kartą stebėjausi bavarų mandagumu.  SERVUS - dar vienas pasisveikinimas, kurį išmokau kalnuose. Sveikinasi, atsiprašinėja, dėkoja vos ne kiekviename žingsnyje. Šiaip ne taip prisiminiau, kaip reikia atsiprašyti. Mano vargšė galvelė įtemptai dirbo:  kažkodėl kiekvieną žodelį pirma išsiversdavau į man gerokai artimesnę ir suprantamesnę prancūzų kalbą, tik po to ieškojau vokiškų atitikmenų. Viešai pažadu - jei dar važiuosiu į kokią šalį,  pasistengsiu išmokti bent keliolika žodžių.
  Kojas nusiplovę lediniame kalnų upelio vandenyje, ten palikome ir dalį nuovargio.  Lygiai po septynių valandų pasiekėme savo mašiną.Svajojau išsitiesti patogiame vaikų fotelyje, bet žinojau: jei kas po poros dienų ar metų pasiūlytų pakartoti šią iškylą - eičiau. Būtinai. Ir norėčiau rinktis karvių taką.

 

Sveika, Bavarija

   Kelionė praėjo be didesnių netikėtumų.Nuo nuovargio ar nuobodulio Marijampolėje bėgau į Noros Roberts detektyvo vingius. Bavarijos sostinė Miunchenas pasitiko geru oru, bet nustebino šiukšlėmis gyvatvorėje (visos kelionės metu stebėjausi idealia tvarka). Pasirodo, visų didelių miestų stotys ypatinga tvarka nepasižymi, nepriekaištingi tik mažieji miesteliai. Paaiškinimai du: nesusitvarko su turistų dideliu srautu ar šiukšlina tik užsieniečiai :)
    Kas labiausiai patiko Bavarijoje? Žmonės, jų sodybos ir, aišku, kalnai. Pastaruosius fotografavau pro langą. Jie atrodė ranka pasiekiami, nors puikiai žinojau, kad iki jų keliolika kilometrų.
   Į Vokietiją važiavau, mokėdama tik pasisveikinti, pasakyti prašau, ačiū. Atsiprašyti ta kalba mano liežuviui buvo labai sudėtinga, todėl pati sau pažadėjau vokiečiams ant kojų nelaipioti :) Kadangi gyvenau mažame miestelyje, nustebau, kad dauguma žmonių prasilenkdami šypsosi, kažką sako (juokiausi vaikams, kad nežinau, ar jie sveikinasi, ar siunčia mane po velnių). Visiems atsakydavau: "guten tag", nors nė vieną kartą šių žodžių negirdėjau iš jų. Pasirodo, jie sako "laimink, dieve" ar panašiai. Visada galvojau, kad parduotuvėse užtenka poros žodžių pasisveikinti ir padėkoti. Lietuvoje ir juos ne iš kiekvienos pardavėjos išgirsi, o ten šypsosi, kalbina.
  Susižavėjau namais, jie lyg iš pasakos: dailūs, mažais langeliais, dauguma su langinėmis, O balkonai tiesiog skęsta gėlėse. Jeigu kiemelis ir tik penkių pėdų dydžio, jis sutvarkytas, aptvertas, ten telpa mažytis vandens baseinėlis, gėlynas. Suprantu, kad gėlėms ten žymiai lengviau, jų žiedus rečiau talžo negailestingi lietūs, o ir saulės nepalyginamai daugiau. Aišku, pasitaiko ir naujų pilaičių, panašias stato turtingi lietuviai.