2012 m. gruodžio 25 d., antradienis

Laimingų švenčių

   Mielosios (kažkodėl manau, kad švenčių dienomis čia užklysti gali tik moterys), jau kelios dienos, kai mano galvoje sukasi V. Hugo posmas, rašytas mylimai moteriai (deja, ne žmonai). Gaila, po mano vertimo posmo nebeliko, tik žodžiai:
   "Neklausyk, mano angele, ką ten, žemai, Paryžius verkia ir šaukia.  Pasiklausyk geriau mano širdies, kuri kalba šalia tavęs. Atmink, vienos širdies tyla pasako daugiau nei viso miesto triukšmas."
   Švenčių proga linkiu, kad Jūsų širdies šnabždesius išgirstų mylimas žmogus - draugas, vyras, gal suaugęs vaikas ar ištįsęs paauglys, o galbūt saldžiai glėbyje užsnūdęs kūdikis. Lai Jus supa pačių mylimiausių žmonių artuma. Mylėkite ir būkite mylimos.
   O jei jūs vyras ir dar skaitote ☺, kuo nuoširdžiausiai visokeriopos sėkmės linkiu ir Jums.
   Ramybės, taikos ir santarvės Jūsų namams.

2012 m. gruodžio 16 d., sekmadienis

Gyvenimo džiaugsmas



 Lauke dangus maišosi su žeme. Dukra laiminga, įraudusiais skruostais, spindinčiomis akimis baigia išmindžioti visas pusnis, o aš stoviu prie lango ir galvoju: "Brr, šalta."

  Gal ir keista, bet vaikystėje žiemos buvo kitokios: saulė skaistesnė, sniegas puresnis, o koks varveklių skonis... Dabar saulėta diena reiškia, kad šals, ant sniego gali paslysti, o varveklis taip ir taikosi nukristi ant vargšės galvos. Suaugusiems niekada nebūna gero oro: tai per šalta, tai per karšta. Laukiame žiemos, o po savaitės ji jau nusibosta.

  Nuoširdžiai gyvenimu džiaugtis moka tik vaikai.

2012 m. gruodžio 9 d., sekmadienis

Dovanų metas

  Artėja šventės, o kartu ir begalė malonių rūpesčių - dovanų pirkimas. Tik iš pirmo žvilgsnio mūsų parduotuvės visko pilnos, o kai reikia...
  Daugelį dovanų mezgu, niekas neprisipažįsta nusivylę.☺ Vaikams tai netinka, nes jie seniai perpratę, kad mama - rimtas ligonis, negali ne tik be rytinio kavos puodelio, bet ir be virbalų. Todėl jų dovanėlės susideda iš dviejų dalių - praktiškosios (kanceliarinės prekės, drabužėliai)  ir skaniosios ("Milka", "Fazer" ar didesni lietuviški šokoladai - kiekvienam pagal skonį). 
  Su nostalgija prisimenu laikus, kai vaikų akys spindėdavo nuo mažos mašinėlės ar nedidelės dėlionės. Ir ko tik mama nepadarys dėl savo vaikų... Taip dovanėlės atsirasdavo abiejų švenčių metu:. Kalėdos - rimta šventė, o Naujųjų vakarą vaikai labai norėdavo sulaukti dvyliktos, o netikėtai atrasta dovana sėkmingai nubaidydavo snūdurą.
  Paaugę vaikai pasiūlė ne išbraukti kurią šventę, o pasidalinti rūpesčius dėl dovanų. Dabar Naujiesiems traukiame lapelius, kas kam pirks dovanėlę. Kaip mums būdinga, jau kitais metais pakeitėme taisykles. Dabar dovanas turime susirasti patys, o tam reikia išspręsti gana sudėtingas nuorodas. Tik pirmą lapelį randame po egle, atlikus kažkokią užduotį, surandame antrą... O jų kartais  būna dešimt.  Naktis tikrai neprailgsta, vos spėjam iki vidurnakčio.
  Jei kam trūksta veiklos šventinį vakarą, o jūsų tarpe nėra tikinčių Kalėdų seneliu, siūlau pabandyti.

2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

Laiškas Kalėdų seneliui

 Nesiimu patarinėti mamytėms, kaip geriau: vaikai Kalėdų seneliu turi tikėti ar ne. Maniškiai tikėjo, po to visai neskausmingai susitaikė su jo nebuvimu, bet dar ilgai tęsė savotišką žaidimą - rašė laiškus. Manau, kad yra daugybė objektų ar reiškinių, kuriais vieni žmonės tiki, kiti - ne. Kalėdų senelis turbūt pats nepavojingiausias iš jų. Protingas argumentas - vaikai už dovanas turi būti dėkingi tėvams, o ne kažkokiam seneliui - manęs neįtikina, nes mylimiems žmonėms dovanoju, nelaukdama dėkingumo.
  Mano mažoji, gal būdama antrokė, rašė laišką Kalėdų seneliui. Tam tikrų tikriausiam, vieninteliam ir nepakartojamam suomiškajam Joulupukki. Laišką išsiuntė beveik prieš pat šventes ir pamiršo, todėl pavasariop gautas įspūdingas atsakymas labai pradžiugino. Kalėdų senelis džiaugėsi, kad greitai į Laplandiją ateis vasara, rašė, ką mėgsta veikti laisvalaikiu. Mergaitė rašė lietuviškai, senelis - angliškai. Manau, kad vaikų laiškučių kalba ir turinys nėra labai svarbūs. Jei kas susidomėjote, parašau adresą.

Joulupukki
96930 Arctic Circle
Finland

  Kalėdų senelis turi daugybę vardų. Prancūzai jį vadina Kalėdų tėveliu, norvegai - Kalėdų nykštuku, danai - Kalėdų vyru. Bet patį įdomiausią vardą, ko gero, sugalvojo suomiai - Kalėdų ožys (joulu - kalėdos, pukki - ožys). Kaip ožys virto seneliu nėra aišku. Gal dėl panašios barzdos? Beje, Joulupukki - ko gero vienintelis Kalėdų senelis, turintis tokią puikią rezidenciją, kuri įsikūrusi Suomijos šiaurėje, šalia Rovaniemio miesto. Netoli Kalėdų senelio kaimelio su parduotuvėmis ir paštu 1998 įkurtas Kalėdų pramogų parkas, kuris Suomijai kainavo apie 10 mln. litų. Didžiąją pinigų dalį skyrė aviakompanija "Finnair". Gal todėl kasmet į Vilnių senelis atvyksta ne elnių kinkiniu, o lėktuvu.
  Net ir Kalėdų senelis kartais pavargsta nuo triukšmo bei šurmulio ir nori vienatvės. Tada jis su savo žmona Joulumuori užsidaro savo namuose, kurie įsikūrę mažai lankomoje rytinės Laplandijos vietoje, netoli sienos su Rusija. Bent jau suomiai tiki, kad Joulupukki gyvena Ausies  (Korvatunturi) kalne, kad geriau išgirstų visų vaikų norus. Bet, manau, laiškas yra patikimesnis už seno žmogaus klausą :)

2012 m. lapkričio 26 d., pirmadienis

Mažytės gelbėtojos

   Prieš kelerius metus susidūriau su didžiule problema - dukros rankos tįso vos ne valandomis. Tik numegztą megztinį ar nupirktą golfą tuoj pat išaugdavo. Žinoma, mielai būčiau pirkusi naujus drabužėlius, deja, mano piniginė leidžia garderobą atnaujinti ne dažniau kaip kartą per metus. Tuo metu padėtis buvo ypatingai sunki; kiekvienus netikėtai suplyšusius batus skaudžiai pajusdavo mūsų pilvai. :)
   Tada radau išeitį - prisiminiau riešines. Ilgą laiką galvojusi, kad tai nereikalingas papuošalas, pakeičiau savo nuomonę. Peržiūrėjau visus užsilikusius kamuoliukus, kuriuos paprastai sunaudodavau kojinėms, ir pradėjau narplioti riešines. Dabar dažnai jas priderinu prie naujo drabužėlio, prie vienų knibinėjuosi ilgai, kitoms užtenka ir poros valandėlių.
   Dabar žinau, kad riešinės ne tik puošia bei šildo, bet ir gelbsti mamas.

2012 m. lapkričio 18 d., sekmadienis

Mažytis atradimas

    Šis straipsnelis gal patiks mano mezgančioms draugėms, nors nemezgančias myliu labiau, nes kartais joms kyla norų, kuriuos aš galiu įgyvendinti. :)
  Laisvalaikiu aš dažniausiai mezgu, bet kartais bandau įdarbinti savo "pilkąsias ląsteles". Kryžiažodžių žurnalams gaila laiko ir pinigų. Niekaip nesuprantu, kodėl žmonės (mano vyras tarp jų) juos perka,  nes mane erzina 3-4 kartus pasikartojantys klausimai. Retsykiais bandau  mokytis suomių kalbos. Pasiekimais pasigirti negaliu, bet moku daugiau žodžių nei vokiškai. :) Svarbiausia - moku skaičiuoti suomiškai, todėl iš parduotuvės neišeičiau su pilna sauja centų, kaip atsitiko Rosenheime. Net nekeliu tikslo - gerai kalbėti suomiškai, paprasčiausiai - tai šiokia tokia pramoga ir mankšta smegenims.
  Taigi, sėdžiu viena namuose, mezgu ir bandau su kažkuo primityviais sakinukais kalbėtis suomiškai. Ne, neišsigąskit, nesuvaikėjau, kad turiu įsivaizduojamą draugą, tokiu būdu ir mokykliniais metais mokiausi prancūzų kalbą. Vieną kartą įsigeidžiau beveidžiui belyčiui draugui papasakoti apie savo pomėgius. Susiradau reikalingus žodžius ir vieną jų - neulominen- įvedžiau į paieškos langelį .
   Nesuprantu, kodėl anksčiau neatėjo į galvą tokia mintis. Taip paprasta pasmalsauti, kaip mezga kitų šalių moterys - tereikia į jų kalbą išsiversti žodį "mezgimas".

2012 m. lapkričio 12 d., pirmadienis

Pliusai ir minusai

  Kartais juokais pasiskundžiu, kad vaikai užaugo, nes niekam nereikia megztinių su žvėreliais ar pirštinėlių su šypsenėlėmis.
   Bet dideli vaikai turi savų pliusų: dažnai jų noras pasmaližiauti sutampa su noru pašeimininkauti. Ir praėjusį savaitgalį aš buvau lepinama bandelėmis. Tuo labai džiaugiuosi dėl dviejų priežasčių. Pirma, iš prigimties esu smaližė (nepaisant to, vaikštau perkarusi kaip benamis šuo). Antra, mano kulinariniai šedevrai - obuolių pyragas ir keksiukai. Dievinu tai, ką galima išplakti, sumaišyti, supilti ir iškepti. Kočioti, pjaustyti, formuoti? Ne, ačiū, gal geriau iškepsiu duonos ir paruošiu kepsnį. :)
   Jei vaikai nenorėtų paeksperimentuoti, mano virtuvė mielėmis kvepėtų vieną kartą per metus - prieš Kalėdas.

Bandelių receptas

   Jums reikės šių produktų: kvietinių miltų (1 kg.), mielių (100g.), druskos, cukraus (180g.), margarino arba sviesto (250g.), pieno (0,5l.), 3 kiaušinių, aliejaus patepimui.
   Galima gaminti su aguonomis, kokoso drožlėmis, cinamonu, uogiene ar varške.
  Išsijojame miltus, į juos suberiame druską.Cukrų su mielėmis išsukame, kol gaunasi skysta masė. Ištirpinamas sviestas, jo reikia neperkaitinti. Į miltus supilame mieles su cukrumi, įmušame kiaušinius, sumaišome, tada supilame ir vėl išmaišome, Galiausiai supilame sviestą (margariną), jei reikia, dedame daugiau miltų. Tešlą pakildiname 1 valandą. Po to formuojame bandeles. Galima patepti išplaktu kiaušiniu.
  Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Kepimo laikas priklausys nuo bandelių dydžio.
  Skanaus.

2012 m. lapkričio 4 d., sekmadienis

Rudens voratinkliai

   Už lango niūri pilkuma: pažliugęs kiemas, medžiai plikomis šakomis drasko pilką dangų, langais rieda lietaus lašai. Nekenčiu lapkričio. Šio mėnesio vardas apgaulingas, jis man primena spalvotus, čežančius po kojomis lapus.
   Ruduo tikrai nėra mano mėgstamiausias metų laikas, bet patinka jo pradžia. (Deja, ji kiekvienais metais pralekia labai greitai, turbūt nespėčiau net sušukti: " Sustok, akimirka žavinga."). Tiek daug aplinkui spalvų, pievose draikosi voratinkliai. Gal tai raganos, skriaudusios Sigutę, plaukai? Vaikystėje verkdavau dėl vargšės mergaitės patiriamų skriaudų. Dabar toje pasakoje man labiausiai gaila kalaitės. Sigutė, švelniai tariant, labai naivi: tiek kartų perspėta, vis tiek įkrito į duobę. Įdomu, pagal kokią programą ji mokytųsi mokykloje? :)
  Ir aš šį rudenį narpliojau voratinklius - skaras. Gal nelabai praktiška: retai mano mergaitės jomis pasipuoš.

2012 m. spalio 29 d., pirmadienis

Vėl į Kanadą

  Greitai įsigeidėme kažko sudėtingesnio ir pakeitėme savo pristatymų taisykles. Reikia kūrybiškai papasakoti apie šalį. Man pasisekė - vėl išsitraukiau Kanadą. Džiūgavau, kad turiu daug nepapasakotos informacijos, bet greitai pasijutau taip, lyg niekada gyvenime nebūčiau rašiusi rašinio. Jokios mintys nelindo į galvą, gal tik antroje savaitės pusėje sumąsčiau, kaip galėčiau rašyti, bet iškilo problema su heroje - ji turėjo būti simpatiška, miela paprasta mergina, bet, mano nuomone, tokioms merginoms Lietuvoje trūksta pinigų kelionėms.  Išeitį radau.

                    ---

    Tvarkydamasi šviesius plaukus, kad patogiau galėtų užsidėti šalmą, Aina mintyse šypsojosi.  Pagaliau ji pasielgė taip, kaip svajojo: skris mažyčiu lėktuvėliu virš Uolinių kalnų. Vos suūžus varikliui, suraukė nosį, pagalvojusi, kad teko atsisakyti skrydžio virš Nahanio upės. Namie mamai pažadėjo nesiartinti prie vietų, kurių vien vardai kelia šiurpą ; Slėnis, iš kurio negrįžtama, Begalvio kalnagūbris.. Todėl nedideliame Ainos kambarėlyje Helsinkio pakraštyje buvo priimtas susitarimas: ji Kanadoje grožėsis nepavojingais Banfo ežerais.
    Lėktuvėliui tolstant nuo Kalgario, Aina patenkinta žvelgdama žemyn į Kanadą, prisiminė, kad sutrikusiems draugams niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl svajonių šalimi tapo Kanada. Nežino to ir dabar. Čia tikrai gražu, bet ir gimtoji Suomija nuostabi. Skrenda grožėtis Banfo ežerais, kai vos ne kiekvieną savaitgalį praleidžia dėdės Paulio vasarnamyje ant ežero kranto. Nuo paauglystės ji tapo pirmąja savo dėdės rašytojo kritike, kad tik galėtų kada panorėjusi įmerkti kojas į Peijenės vandenį ar pasiirstyti valtele. Žvilgtelėjusi kairėn, išvydo sniegu pasidengusius kalnus. Žavinga, jų namie tikrai nėra, nebent Ausies kalnas, kuriame gyvena Kalėdų senelis, šyptelėjo pati sau. Vienoje pusėje kalnai, kitoje vinguriuoja Bou upė.. Turbūt jau netoli ir Banfo nacionalinis parkas. Gal pavyks pamatyti Spiriančio arklio perėją? Aina prisiminė skaičiusi, kad Bou slėnį tyrinėjusiam geologui Hectorui keliantis per upę nešulinis arklys stipriai spyrė į krūtinę. Po kurio laiko indėnai vedliai surado ant upės kranto be sąmonės tįsantį tyrinėtoją, palaikę jį mirusiu jau ruošėsi laidoti...
  Brr, brr... kažkokie įtartini variklio garsai Ainą pažadino iš susimąstymo. Apačioje mergina pamatė perlamutrinio žalumo Leik Luizo vandenis, bet nesiliaujantis bruzdesys variklyje neleido juo grožėtis.Tolyn nuo kalnų, gal yra kur tinkama nutūpti vietelė. Kai, sėkmingai nusileidusi, nušoko žemėn, pasijuto saugi: išsitrauks savo "Nokia" ir pasikvies pagalbos. Deja, ne ryšio zona. Dabar Aina iš tiesų pabūgo: čia gyvena grizliai. Tiesa, parke jų vos šimtas telikę, bet vienai merginai užteks ir tiek. O kur dar įkyrūs juodieji lokiai. Aina prisiminė skaičiusi, kad reikia apsimesti negyvais, jiems priartėjus. Turbūt taptų tikrai negyva, vos tokį išvydusi miške, o ne zoologijos sode, - karčiai pagalvojo. Dabar mergina piktai vanojo save, kad nesigrožėjo parku pėsčiomis kaip visi normalūs žmonės, juk jis išraizgytas pėsčiųjų takais, kurių ilgis siekia net 1500 km. Net ir nusiminusi ji negalėjo savęs įsivaizduoti lengvai pėdinančios paežere, bet juk yra maršrutai ir sunkiam žygiui. Ne, įsigeidė grožėtis iš paukščio skrydžio, dabar tupi kaip sužeista varna. Aina piktai spyrė į lėktuvėlį. Kai prieš pusantrų metų gavo pilotės licenziją, reikėjo mokytis mechanikos. Deja, apie variklius ji nieko neišmano, todėl stovi prisiglaudusi prie išnuomoto lėktuvėlio ir galvoja apie artimuosius bei draugus. Ar teks pamatyti mylimus veidus? Mama dabar greičiausiai skaito eilinį romaną, dėdė Paulis, aišku, palinkęs prie rankraščio, mažoji sesutė gal įlindus į "Farmvilį"... Ir kodėl tik ji, Aina, negali ramiai sėdėti namie? Ją traukia kelionės, nuotykiai. Kuo sunkiau, tuo geriau. Visi suomiai, vos suradę laisvo laiko, lekia į pietus pasidžiaugti saulės spinduliais. Tarsi migruojantys paukščiai. Geriausia draugė Kiira dabar lepinasi Ispanijos kurorte, o ji...
   Minutės virto valandomis, o valandos savaitėmis. Pradėjo temti, bet Ainos nežavėjo įvairiaspalvis saulėlydis. Trakštelėjo šakelė, mergina krūptelėjo iš siaubo, nedrįsdama net giliau įkvėpti. Iš už šakų išlindo dvi tamsios galvos. Ne, ne lokių, o ... arklių. Jie buvo su raiteliais, simpatiška pora.
- Nelaimė? - draugiškai šyptelėjo prijojusi mergina. - Aš Mari. Iš kur jūs?
- Aina, iš Suomijos.
- Čia mano draugas Žakas,-  toliau prancūziškai plepėjo žaliaakė jojikė. Mes iš Kvebeko, čia vasarojam.
Vaikinas tik droviai šyptelėjo. Aina pastebėjo, kad jis panašesnis į Bizonų medžiotoją ar Vinetu, bet nutylėjo, nes juokauti neturėjo noro.
  Pasijutusi išgelbėta, prisiekė sau, kad, vos pamačiusi Niagaros krioklį, grįš namo, o pilotės licenzija galės dulkėti stalčiuje.

---

  Visą vasarą "draugavau" su Aina, bet iš manęs ne kokia rašytoja, todėl savo istorijomis jūsų nevarginsiu. Kaip sekėsi kitiems, trumpai papasakosiu vėliau.

2012 m. spalio 21 d., sekmadienis

Pramogos, kurios nieko nekainuoja

  Turbūt daugelis iš mokyklinių laikų prisimena žaidimą "Daiktas, vardas...". Nesenstanti klasika, bet šeimoje, nedidelėje uždaroje žmonių grupėje, pabodo, vos tik visi įsidėmėjo žodelius iš rečiau mūsų kalboje vartojamų raidžių. Šį žaidimą "patobulinome". Susitariame dėl laiko (paprastai būna 15-30 min.) ir rašome iš kiekvienos raidės tik geografinius pavadinimus: miestus, šalis, kalnus, vandenvardžius... Vienas apsiriboja tik stambesniais objektais, kitas gilinasi į Lietuvos ar kurios kitos šalies vietoves. Kartais pasvarstome, kad tai galėtų būti ne tik geografinis, bet muzikinis, literatūrinis ar dar kitoks žaidimas.
  Dvi pastarąsias vasaras turėjome gana įdomų užsiėmimą, kurį pavadinome pristatymais. Ant lapelių užrašome šalies pavadinimą, juos sulankstome ir išsitraukiame. Per savaitę pasiruošiame, o sekmadienį ją pristatome visiems. Kaip visada aš tikėjausi lengviausio, galvojau, kad pagilinsime žinias apie kažkurią žinomą šalį, todėl net žandikaulis atvipo, kai perskaičiau užrašą LESOTAS. Kur po galais jis yra? Nusprendžiau, kad greičiausiai Afrikoje, nes tai mažiausiai žinomas žemynas. Neapsirikau. Lesotas - "karalystė danguje" - šalis, dvigubai mažesnė už Lietuvą, įsikūrusi aukštai Drakeno kalnuose, iš visų pusių apsupta PAR. Po savaitės man tai nebuvo tik mažas taškelis žemėlapyje, nes žavėjausi jos gyventojų (tik 2 mln.) išradingumu ir ambicingumu. Jie savo teritorijoje turi Šaltinių kalną (Mont aux sources), kur prasideda visos didžiausios pietinės Afrikos upės, todėl sumąstė užtvankų sistemą ir dabar savo turtingesnei kaimynei PAR pardavinėja ne tik elektrą, bet ir vandenį.
   Kita mano užduotis - pristatyti Kanadą. Prieš savaitę iš laimės būčiau pašokusi, dabar nesidžiaugiau, nes suvokiau, kad nesugebėsiu visko aprėpti. Celine Dion, Avril Lavigne, Bryan Adams, daugybė gamtos stebuklų, šalies istorija... Plačiau apsistojau ties pirmosiomis tautomis - taip vadinami indėnai ir eskimai, gyvenę Kanados teritorijoje prieš atsikraustant europiečiams. Ar žinojote, kad eskimai pirmieji išrado akinius nuo saulės? Aišku, jų gaminiai negalėtų pretenduoti į mados viršūnę. Tai buvo tik kaulas ar medžio lentelė, patamsinta iš vidaus, žiūrėjimui paliktas siauras plyšys, bet nuo akinančio sniego gelbėjo.

2012 m. spalio 16 d., antradienis

Spjūvis vaikams į veidą

  Mūsų kaimo vaikus į mokyklą išveža be dešimties minučių septintą valandą. Šiomis dienomis tada būna aklina tamsa. Nejauku ir nedrąsu vaikams eiti iki stotelės.
  Gal tuo ir nesipiktinčiau, jei tris naktis prieš rinkimus ir po jų nuo sutemų iki aušros nebūtų plieskusi elektra. Po rinkimų suprantu, nes komisija turbūt skirstėsi vėlai, bet kam reikėjo trijų pirmųjų naktų? Tik girtuoklėlių būrelis kartais pratriukšmaudavo, lodydami šunis. Žmonės, kuriems reikia keltis į darbą, mokyklą ar prie gyvulių naktimis miega.
  Nežinau, kaip vertinti tokį nešeimininkišką poelgį. Gal tai balsų papirkinėjimas (kad ir nelabai sotų, bet bent jau šviesų gyvenimą jums galime duoti), o gal tikėjosi, kad girtuoklėliai naktimis studijuos rinkimines programas? :)
  O juk per tris naktis sutaupytos elektros būtų užtekę mėnesiui rytais bent pusvalandžiui įžiebti šviesą, kad vaikai saugiai nueitų iki autobusiuko. Bet kam tie vaikai rūpi, o ir rinkimai praėjo...

2012 m. spalio 10 d., trečiadienis

Sumautas savaitgalis

   Pasiutęs tos dienos trumpumas: aušta vėlai, temsta anksti. Rytais skauda galvą dėl neišgerto kavos puodelio. Nepavakarosi nei su mezginiu ar knyga rankose, nei prie televizoriaus ar kompiuterio. o visa ši sumaištis paaiškinama dviem žodžiais: nėra elektros.
   Labai skųstis negaliu: per naktį kaukęs vėjas stogų nenukėlė, langų neiškūlė, medžių neišvartė. Tik skalbinius išmėtė ant žemės ar sukabino ant obels šakų ir sumovė savaitgalį. Tapau priklausoma nuo saulės šviesos ir didžiai gerbiamos krosnies. Aplankiau draugę - ten dar blogiau; visi alkani, vaikinukas šlamščia ledus (nes tirpsta šaldiklyje), kuriuos, ko gero, mielai iškeistų į karštos arbatos puodelį. Saugojom telefonus, kad neišsikrautų. O dauguma jų po paros pradėjo šokti pasiutpolkę: nėra ryšio, žingsnis kairėn - viskas gerai, žingsnis dešinėn - jau sveikina, atvykus į Latviją. Vos sujudi - vėl viskas iš pradžių.
   Apie kokią romantiką prie žvakių galima kalbėti?  Mes - civilizacijos įkaitai.

2012 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

Duonos ir žaidimų

  Dar Antikos laikais suprato, kad vien duona žmogus sotus nebus, jam reikia ir pramogų, jog galėtų pailsėti, atsipalaiduoti.
  Čia ir noriu kalbėti apie mūsų šeimos pramogas. Aišku, šiais laikais Lietuvoje yra ką pamatyti, kur pailsėti. Bet, deja, viskas kainuoja, o pinigų pertekliaus neturime. :)
  Kartą per metus vaikai su klase vyksta į ekskursiją. Kai kurios auklėtojos būna labai išradingos. Viena iš daugiausia įspūdžių palikusių ekskursijų - "Šokolado kelias."
  Mažesnieji kartais gali papramogauti vyresniųjų dėka. Buvo brolis Vilniuje, yra sesė Kaune, todėl aplankyti Trakai, pasimėgauta "Ozo" teikiamomis pramogomis, pasivaikščiota zoologijos sode, paklaidžiota Rumšiškėse...
  Dažnas vaizdas mūsų namuose - kiekvienas sėdim savo kamputyje su knyga rankose. Taip, esame nemažai skaitanti šeima. Tik vyresnėse klasėse lieka skaitymui labai mažai laiko. Turbūt daugelis tėvelių pastebėjo, kad besimokančių vaikų intensyvi darbo diena ilgesnė už valdininkų. :)
  Bet kartais norisi kažką nuveikti drauge. Tada imame stalo žaidimus. Ilgiausiai nenusibostantys:  ALIAS ir VĖLIAVOS. Tikrai geri žaidimai - pagarba suomiams ne tik už NOKIA. :) Bet dvi nedidelės galvelės gana greitai įsidėmėjo visas vėliavas ir daugybę sostinių. Žaisti su jais - tai iš karto susitaikyti su pralaimėjimu.Tada kažkas sugalvojo "Pasaulio užkariavimą". Žaidimas paprastas: kiekvienas "apsiginkluoja" žemėlapiu, išsirenka maždaug vienodą žmonių skaičių turinčią šalį, esančią toli viena nuo kitos, ir - pirmyn. Įsivaizduokite, sėdite Suomijoje ir atkakliai ieškote Estijos, nes kitos kaimynės didesnės. Labai apmaudu, kai nepažinai vėliavos, ir ji atsidūrė krūvelės apačioje, ar kažkas piktybiškai ją ten nukišo. Žiemos šventėms tinkamas užsiėmimas, nes tai daug laiko suryjantis žaidimas, bet žemėlapyje dabar orientuojuosi geriau.
  Mes turim ir tokių užsiėmimų, kuriems reikia tik rašymo priemonės ir popieriaus, bet apie tai vėliau.

2012 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

Vienatvė dviese

   Neseniai kalbėjau su viena pažįstama, tiksliau mūsų vyrai giminaičiai. Tai dar viena šeima, kurios narių niekas nejungia. Vaikai išsiskirstė, o tėvai gyvena po vienu stogu tarsi kaimynai. Deja, daug tokių  porų tarp mano pažįstamų.
   Kodėl žmonės, drauge pragyvenę 20 ar daugiau metų, neturi apie ką kalbėti? Žinau, žinau apie Marsą ir Venerą. Bet šiais laikais yra galingų teleskopų  :).
   Bet ar šios šeimos turėjo bendrų džiaugsmų, rūpesčių ar paprasčiausių reikalų anksčiau? Kiek bandau pažvelgti į praeitį, atrodo, kad ne. Visada buvo du atskiri žmonės, kurie gyveno kiekvienas sau, o ne komanda.  Tik kol vaikai  maži, rūpesčiai užgožė vienatvę, be to ir kantrybės taurė dar neperpildyta.  Ir senais deficitų laikais,  ir dabar, kai daugelis šeimų susiduria su vieninteliu - pinigų - trūkumu,  mamos gardesnį kąsnį atiduoda vaikams, o vyrai - sau.  Mamos išnešioja, pagimdo vaikus, paskui visą gyvenimą  jais rūpinasi.  Jos linksta po nepakeliama atsakomybės našta, laikydamos tris namų kampus (kai kurios ir keturis),  o vyrai taip ir lieka neužaugančiais vaikais, norinčiais dėmesio. Deja,  moterys mielai šokinėja tik apie savo vaikus. Gal jos ir išlepino sūnus, negalvodamos apie mergaites, kurios už jų tekės. Mūsų anytų nuomone, turbūt ir mes tekėjome už idealų.  Deja, vyrų vienintelė pareiga - užrišti abiturientui sūnui kaklaraištį (kai mama jį nuperka). Šį darbą jie atlieka labai noriai.  "Žiūrėk, sūnau, koks aš nepakeičiamas" .
  Kai pradedu galvoti apie vyrus, dažnai prisimenu vaikystę ir savo senelį. Tai buvo paprastas kaimo senukas, vos mokėjęs pasirašyti, bet jam buvo įdomūs mūsų - anūkų - pasiekimai mokykloje, jis didžiavosi mūsų pergalėmis ir guodė dėl nesėkmių. O gal dėl mano kartos vyrų abejingumo kalta civilizacija:  jie tapo televizoriaus pultelių valdovais, kur dar kryžiažodžių žurnaliukai ir kiti žaisliukai. Ar gali rūpėti vaikai, jei paprastą pokalbį skuba užčiaupti:  "Jūs garsiau televizoriaus."
   Žinoma, yra malonių išimčių. Visada su pasigėrėjimu žiūriu į poras, kurių nariai dėmesingi vienas kitam. Žaviuosi tokiu jaunimu, o dar labiau pagyvenusiais, kurie vis dar rūpinasi partneriu. Su džiaugsmu pastebiu, kad tarp išsilavinusių jaunuolių tokių porų daugiau. Gal pagaliau vyrai ima suprasti, kad jie nėra pasaulio bamba, juk seniai praėjo tie laikai, kai jie medžiojo ir gynė savo urvą. Dabar moterys kur kas savarankiškesnės ir gali gerai jaustis vienos. Net ir po bendru stogu su žmogumi, su kuriuo niekas neriša.

   Kažkaip dažnai prisimenu jaunystėje išmoktą V. Giedros eilėraštį "Vienatvė" , dabar jį geriau suvokiu.

   Yra vienatvė, kai lieki be draugo,
  Kurio tau niekas niekad neatstos,
  Ir traukia medis, vieškelis, kur saugo
  Atminimus draugystės prarastos.

       Tačiau yra baisi vienatvė dviese,
       Kuri prispaudžia kaip liga sunki,
       Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią
       Vien abejingą žvilgsnį sutinki.

  Kai tavo skundo liūdesy negirdi,
 Sielos nemato, prislėgtos ledais,
 Žmogus, kuriam davei tu visą širdį,
 Kurį iš tūkstančių rinkais kadais.

2012 m. rugsėjo 16 d., sekmadienis

Yra pradžia - bus ir pabaiga

    Mano atostogos baigėsi. Kadangi vaikai gyvena pusiaukelėje tarp Miuncheno ir Austrijos miesto Zalcburgo, teko lankytis abiejuose.
     Miuncheno senamiestis žavėjo didingais pastatais, gražiomis bažnyčiomis. Nustebino, kaip greitai vos už vienos kitos gatvės keičiasi aplinka. Iš pilnos turistų gatvės netikėtai patenki tarp arabų, kur ne tik nėra kuo grožėtis, bet netgi darosi šiek tiek nejauku. O dar už kelių žingsnių - tyli rami gatvelė, kurioje sutikome tik vieną pagyvenusią moterį. Ramybė suprantama: buvo sekmadienis, nedirbo visos parduotuvės.
    Zalcburgas pasirodė mielas ir savas: jaučiausi tarsi studijų metais klaidžiodama Vilniaus senamiesčio gatvelėmis. Tikrai jaukus ir žavus miestas, apsuptas kalnų. Kad ir kaip žavėjomis, vienbalsiai nusprendėme, kad jame gyventi nenorėtume dėl daugybės turistų.
   Už visus miestus man žaviausi maži Bavarijos miesteliai. Tylūs, ramūs, kur žmonės sveikinasi ir šypsosi.
   Iš bavariškos vasaros grįžau į niūriai rudenišką Lietuvą. Į savo kasdienybę. Yra ir geroji blogo oro pusė - gerokai anksčiau šiemet pradėjau mezgimo sezoną.
   Dar gerą savaitę sapnavau kalnus, kurie keisdavosi vos ne akyse: kartais atrodydavo pilki, kartais mėlyni. Tiesiog nepakartojami po lietaus, kai pažeme plaukė sunkūs, pilni lietaus debesys, o virš jų jau giedron padangėn kilo viršūnės.
   Ir dabar prisimenu šiuos nepakartojamus vaizdus pro langą.



2012 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis

Kalnai

   Kai vaikai pasiūlė nuvažiuoti į kalnus, tikėjausi malonaus pasivaikščiojimo. Jie, atrodo, galvojo kitaip...
   Maždaug penkis kilometrus į kalną važiavome mašina, kuri vos tempė aukštyn. Tyliai galvojau, kas būtų, jei mašinytė atsisakytų mums tarnauti:  kelias status, siauras, vingiuotas, abejojau sėkmingu leidimusi atbulomis. Pagaliau pasiekėme mokamą aikštelę, kurioje mašinų tikrai netrūko.
   Išlipusi grožėjausi gamta ir maloniai kulniavau asfaltuotu keliuku pirmyn, greitai prasidėjo žvyrkelis, kojos pavargo, bet tikrai nesiskundžiau. Kelias siaurėjo, prastėjo, priėjom kryžkelę, kur nusprendėm pasukti į dešinę. Netrukus sustojome poilsio ir stebėjomės, kodėl niekas mūsų nepasiveja. Pradėjusi eiti nustebau:  miško takelis siaurutis, o apačioje - praraja. Vos žvilgtelėjus žemyn, ima suktis galva. Vienu metu pareiškiau norą čia palaukti grįžtančių, bet, nesižvalgydama į šalis, kantriai kopiau aukštyn. Takelis tinkamas nebent kalnų ožiams, bet ten puikavosi tik karvių pėdsakai ir jų "tortai". Vienu metu pasitaikė šauni lazda, suteikusi truputį tvirtybės,  Gal tai buvo stebuklinga Gendalfo iš "Žiedų valdovo" nuosavybė? Praraja nuo mūsų takelio šiek tiek nutolo, galėjau pasigrožėti prieš akis atsivėrusiais nepakartojamais vaizdais. Išlindę iš už medžių, supratome, kodėl nesutikome bendrakeleivių:  mus supo tik karvės, o už vielinės tvoros buvo daugybė žmonių,  kurie čia atėjo turistams pritaikytais keliais. Jie mus palaikė gal bepročiai, o gal avantiūristais.  Perlipę tvorą (ten palikau ir savąją lazdą), pradėjom kopti į viršukalnę. Jaučiausi tokia nusikalusi, kad, ant aukštesnio akmens norėdama užkelti koją, turėjau įtempti visus raumenis. Pasiekusi viršų, žvilgtelėjau žemyn - nuo prarajos mane skyrė tik keli akmenys. Prisėdau ant vieno iš jų. Kaip reikės nulipti?- kankino viena mintis. Nežinojau, ar aš beprotė, ar vos ne didvyrė. Sėdėjau ant vieno iš aukščiausių Bavarijos kalno - Breitenstein, esančio 1620 m aukštyje.
   Žemyn kelias tikrai nebuvo rožėmis klotas: iš po kojų mažieji akmenukai riedėjo tolyn, o didieji numindžioti iki blizgesio ir negailestingai slidūs. Suvokiau viena: jei pakrapnotų nors menkas lietutis, turbūt žemyn riedėčiau. Visa laimė, kad diena buvo pasakiškai giedra. Pastebėjom, kad vokiečiai avi specialiais batais, o mes tokių neturime. Vėliau mieste pamačiusi jų kainą, supratau, kad ir neturėsiu.  Manieji prieš kelionę pirkti mažajame Zarasų turgelyje. (Reklama - Kolka girdamas prekes nemeluoja;  jie tikrai patogūs, grįžau be nuospaudų) :)
   Nuo kalno leidomės normaliais keliais. Jie rašomojo stalo, o ne vienos pėdos pločio. Eilinį kartą stebėjausi bavarų mandagumu.  SERVUS - dar vienas pasisveikinimas, kurį išmokau kalnuose. Sveikinasi, atsiprašinėja, dėkoja vos ne kiekviename žingsnyje. Šiaip ne taip prisiminiau, kaip reikia atsiprašyti. Mano vargšė galvelė įtemptai dirbo:  kažkodėl kiekvieną žodelį pirma išsiversdavau į man gerokai artimesnę ir suprantamesnę prancūzų kalbą, tik po to ieškojau vokiškų atitikmenų. Viešai pažadu - jei dar važiuosiu į kokią šalį,  pasistengsiu išmokti bent keliolika žodžių.
  Kojas nusiplovę lediniame kalnų upelio vandenyje, ten palikome ir dalį nuovargio.  Lygiai po septynių valandų pasiekėme savo mašiną.Svajojau išsitiesti patogiame vaikų fotelyje, bet žinojau: jei kas po poros dienų ar metų pasiūlytų pakartoti šią iškylą - eičiau. Būtinai. Ir norėčiau rinktis karvių taką.


 

2012 m. rugsėjo 2 d., sekmadienis

Sveika, Bavarija

   Kelionė praėjo be didesnių netikėtumų.Nuo nuovargio ar nuobodulio Marijampolėje bėgau į Noros Roberts detektyvo vingius. Bavarijos sostinė Miunchenas pasitiko geru oru, bet nustebino šiukšlėmis gyvatvorėje (visos kelionės metu stebėjausi idealia tvarka). Pasirodo, visų didelių miestų stotys ypatinga tvarka nepasižymi, nepriekaištingi tik mažieji miesteliai. Paaiškinimai du: nesusitvarko su turistų dideliu srautu ar šiukšlina tik užsieniečiai :)
    Kas labiausiai patiko Bavarijoje? Žmonės, jų sodybos ir, aišku, kalnai. Pastaruosius fotografavau pro langą. Jie atrodė ranka pasiekiami, nors puikiai žinojau, kad iki jų keliolika kilometrų.
   Į Vokietiją važiavau, mokėdama tik pasisveikinti, pasakyti prašau, ačiū. Atsiprašyti ta kalba mano liežuviui buvo labai sudėtinga, todėl pati sau pažadėjau vokiečiams ant kojų nelaipioti :) Kadangi gyvenau mažame miestelyje, nustebau, kad dauguma žmonių prasilenkdami šypsosi, kažką sako (juokiausi vaikams, kad nežinau, ar jie sveikinasi, ar siunčia mane po velnių). Visiems atsakydavau: "guten tag", nors nė vieną kartą šių žodžių negirdėjau iš jų. Pasirodo, jie sako "laimink, dieve" ar panašiai. Visada galvojau, kad parduotuvėse užtenka poros žodžių pasisveikinti ir padėkoti. Lietuvoje ir juos ne iš kiekvienos pardavėjos išgirsi, o ten šypsosi, kalbina.
  Susižavėjau namais, jie lyg iš pasakos: dailūs, mažais langeliais, dauguma su langinėmis, O balkonai tiesiog skęsta gėlėse. Jeigu kiemelis ir tik penkių pėdų dydžio, jis sutvarkytas, aptvertas, ten telpa mažytis vandens baseinėlis, gėlynas. Suprantu, kad gėlėms ten žymiai lengviau, jų žiedus rečiau talžo negailestingi lietūs, o ir saulės nepalyginamai daugiau. Aišku, pasitaiko ir naujų pilaičių, panašias stato turtingi lietuviai.

2012 m. rugpjūčio 28 d., antradienis

Atostogos

   Kartais pasvajodavau, jei turėčiau pinigų, kuriuos galėčiau skirti sau, - keliaučiau. Pradėčiau nuo Suomijos ar Prancūzijos. Šios savo svajonės niekada neištariau garsiai, bet, pasirodo, kažkas skaito mano mintis. Motinos dienos proga gavau neįprastą dovaną - kelionę į Vokietiją, kur gyvena vyriausias sūnus su žmona.  
   Visas svajas pamiršau, nes užplūdo baimės: sena, nemoku kalbos, paklysiu pakeliui, įsiskaudės visą kūną nuo sėdėjimo autobuse .Tik po geros paros suvokiau, kad dovanomis reikia džiaugtis ir padėkoti. Žinoma, gegužę kaime gyvenanti mama negali pajudėti iš namų: daržai, šiltnamiai, maži viščiukai. Kelionę atidėjome rugpjūčiui. Baimės niekur nedingo, tik po truputėlį bandžiau jas ignoruoti, daugiausia padėjo buvusios mokinės Vaidos patikinimas, kad keliauja daugybė panašių į mane, kurie nemoka kalbų.
   Šalta Lietuvos vasara greitai tirpo, atėjo diena, kurios laukiau ir labai bijojau. Po bemiegės nakties pilvą suko kaip prieš sunkų egzaminą jaunystėje: nėra paprasta po 24 metų vykti atostogauti. Zarasuose autobusas vėlavo visą valandą, mano smalsumas tuo metu buvo didesnis už baimę, nes visai nenorėjau, kad kelionė baigtųsi dar neprasidėjusi.

2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

Kasdienybės spalvos

    Nesutinku su tais, kurie sako, kad kasdienybė pilka. Ji įvairiaspalvė. Gali apglėbti švelnia balta ramybės ranka, gali prislėgti juoda nevilties marška. Kartais nuo vieno gero žodžio ar draugiško žvilgsnio ji suspindi visomis vaivorykštės spalvomis.
   Visas mano gyvenimas - virtinė dienų, panašių viena į kitą ir drauge tokių skirtingų...